Anturis kolumbinis - Anthurium andreanum
Anturių gentyje, priklausančioje aroninių (Araceae) šeimai, gan daug – apie 500 rūšių. Gėlių augintojai anturius skirsto į rūšis, turinčias puošnius žiedus ir puošnius lapus. Gražiausiai žydi ir kambariuose dažnai auginamos dvi rūšys ir daugybė jų veislių. Kolumbinis, seniau vadintas Andrės, anturis (Anthurium andreanum) kilęs iš Kolumbijos. Jo lapai širdiški, iškilę ant ilgų lapkočių. Žiedai taip pat turi daugiau ar mažiau širdišką pažiedę.
Namuose anturiai gerai auga šviesioje, mažai saulėtoje, šiltoje vietoje. Per tamsiame kambaryje nežydi, o prie pietinių langų vasarą nuo saulės apdega, pagelsta lapai. Tiesioginių saulės spindulių nemėgsta. Vasarą galima išnešti į lauką, pastatyti šešėlyje, užuovėjoje. Laistyti reguliariai, kad žemė visą laiką būtų drėgna, bet vandens padėkle nepalikti. Kalkingas ir šaltas vanduo netinka. Anturiai mėgsta drėgną orą, apipurškimą šiltu vandeniu. Tręšiami kas savaitę ar dvi, bet mažesne nei nurodoma kitoms gėlėms trąšų koncentracija. Žiemą laikomi šiltame, šviesiame kambaryje. Persodinami kasmet ar kas antrus metus pavasarį, bet galima ir kitu metų laiku, nes ramybės periodo beveik neturi. Auginimui tinka durpinė, silpnai rūgštaus pH žemė kambariniams augalams. Šaknys trapios, todėl senesnius ir tankiai suaugusius kerus persodinti reikia labai atsargiai.
Persodinant atskiriamos atžalos ir sodinamos po vieną arba kelias į mažesnius vazonus. Sėklas subrandina retai. Jos surenkamos, kai pradeda džiūti stiebas, atskiriamos nuo minkštimo ir iš karto pasėjamos į dėžutę su durpėmis. Užberti jų nereikia, tik prispausti prie žemės. Sudygsta per dvi–tris savaites. Daigeliai auga lėtai. Ne visi iš sėklų išauginti augalai išlaiko veislės savybes.
Anturiai turi gleivinę dirginančių medžiagų.
