Eraičinai - Festuca

Eraičinai (Festuca) dažniausiai nedideli, plačiai išplitę varpiniai augalai. Lietuvoje jų natūraliai auga daugiau kaip 10 rūšių. Eraičinų pilna visur, pievose, ganyklose, miškuose, smėlynuose ir pajūrio kopose, kai kurios rūšys auginamos kaip pašariniai augalai. Be to eraičinai dažnai būna viena iš pagrindinių vejoms skirtų žolių mišinių sudedamoji dalių.  Tik keletas smulkių kupstais augančių rūšių auginamos gėlynuose. Dažniausiai auginamos įvairios melsvojo eraičino (F.glauca) veislės, turinčios siaurus, įvairių atspalvių melsvus ar pilkšvus lapus. Daug rečiau auginamas ametistinis (F.amethystina), siauralapis (F.tenuifolia) eraičinai, Festuca gautieri (sin. F.scoparia) ir Festuca mairei. Įdomi iš Šiaurės Europos kilusi eraičinų rūšis – Festuca vivipara, kuri vietoj normalių žiedų dažniausiai išaugina gyvus augalėlius. Kartais ji laikoma avinio eraičino (F.ovina) forma. Visos dekoratyvios eraičinų rūšys labai nereiklūs ir šalčiui atsparūs augalai. Jie geriausiai auga saulėtose vietose, laidžiose, prastesnėse priesmėlio dirvose. Eraičinai labai atsparūs sausroms ir nemėgsta  šlapių, užmirkstančių vietų. Kiek skiriasi Festuca gautieri auginimas. Ši iš Pirėnų kalnų kilusi rūšis mėgsta derlingesnę, drėgnesnę, tačiau neužmirkstančią dirvą.  Ji gali augti ne tik saulėje bet ir pusiau pavėsyje. Atsparesnė sausroms yra jos smulkesnė veislė ‘Pic Carlitʼ. Eraičinai nėra labai ilgaamžiai augalau. Juos reikia atnaujinti kas 3-4 metai. Dažniausiai dauginami pavasarį dalijant kerus, nors daugumą rūšių galima dauginti ir sėklomis.