Gencijonai namų aplinkai

Lietuvoje randamos keturios gencijoninių (Gentianaceae) šeimos gentys, kurių dauguma rūšių įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą arba į Apribotų ar draudžiamų rinkti ir prekiauti laukinių augalų sąrašą. Jų populiacijų nykimas susijęs su natūralių pievų kultūrinimu, augaviečių ir aplinkinių teritorijų kaita. Kai kurios šios šeimos rūšys auginamos dėl dekoratyvumo, tačiau sunkiai sukultūrinamos.

Gencijoninių šeimos pomėgiai

Gencijoninių šeimos augalai natūraliai paplitę kalnuotose vietovėse, pakalnėse, paupiuose, ant skardžių. Jie auga drėgnose, bet neužmirkstančiose gerai nudrenuotose vietose. Šios šeimos augalų poreikiai dirvai skirtingi. Štai bestiebis gencijonas (Gentiana acaulis), natūraliai įsikūręs Alpėse, mėgsta rūgščią, lengvą dirvą. Gencijoninių šeimos augalams reikia intensyvaus apšvietimo, palankesnės sąlygos – nedidelis užpavėsinimas.

Šios šeimos augalų nektarinės yra giliai, todėl juos apdulkina daugiausia drugiai. Išimtis – geltonasis gencijonas, kurio žiedus apdulkina ir bitės, kiti skraidantys vabzdžiai, galima ir savidulka.

Geltonasis gencijonas

Aukštaūgis geltonasis gencijonas (G. lutea), randamas Karpatuose, Balkanuose, Alpėse, auginamas ir Lietuvos botanikos soduose. Nelabai jautrus dirvos sudėčiai. Geriau jam parinkti saulėtas augavietes su giliai įdirbtu derlingu dirvožemiu, kad išsitektų ilgos šaknys.

Šių augalų sėklas reikia sėti rudenį, užberiant nedideliu sluoksniu žemės. Be šaltojo periodo jos nesudygsta. Tačiau daigelius gali išleisti tik dalis sėklų, kitos išlieka ramybės būklės iki kitų metų. 2010 metais rudens sėjos sėklų daigumas nesiekė 40 proc. Pavasarį pasėtosios nesudygo.

Geltonieji gencijonai sunkiai adaptuojasi naujoje vietoje, tam gali prireikti 4–6 metų. Įsitvirtinę jie žydi iki 60 metų.

Vienas augalas gali subrandinti apie 10 000 sėklų. 1 000 vienetų svoris – 1,05 g.

Geltonųjų gencijonų šaknyse ir šakniastiebiuose yra karčiųjų glikozidų, kurie stimuliuoja virškinimo trakto sekreciją, suaktyvina fermentų veiklą. Dėl to šie dekoratyvūs augalai naudojami farmacijoje, liaudies medicinoje.

Melsvųjų gencijonų dauginimo subtilybės

Melsvąjį gencijoną galima dauginti sėklomis ir auginti formuojamuose kraštovaizdžiuose. Natūraliose augavietėse sėklos renkamos augalams nužydėjus. Geriau jas sėti rudenį, nes sudygsta daugiau nei pasėjus pavasarį. Rudens sėjos sėklų daigumas 2011 metų pavasarį siekė 44 proc., o pasėjus tų pačių metų pavasarį – vos 14 proc.

Per tankiai sudygusius daigelius galima persodinti. Tai atliekama atsargiai, nes šaknelės yra labai silpnos ir ne visi daigai išlieka. 4–5 lapus suformavusių augalų pagrindinės šaknys siekia 20 cm, todėl dėl ilgo šaknyno formavimosi vėlyvesnis persodinimas gali pakenkti.

Norint pagerinti daigumą, sėklas galima stratifikuoti. Stratifikacija – tai sėklų laikymas dėžutėse arba vazonėliuose, sudrėkintame smėlyje, kiminuose, gerai vėdinamoje patalpoje, nuo 0 iki 5 ºC temperatūroje apie 1–3 mėnesius. Ji visiškai pakeičia jarovizacijos (šaltąjį) laikotarpį ir praplečia temperatūrų diapazoną gemalo išsivystymui. Stratifikuotos sėklos sėjamos į vazonėlius, daigai sodinami į dirvą pavasarį ar rudenį.

Po žiemos, ypač pirmosios, melsvieji gencijonai atrodo negyvybingi. Tačiau lengvai supurenus dirvą, jie greitai atsigauna ir pradeda leisti naujus ūglius. Tada šalinamos apmirusios dalys. Prižiūrimi augalai gali pradėti žydėti jau kitų metų birželio pabaigoje.

Kaip ir kitiems gencijoninių šeimos augalams, gencijonams reikia sudaryti nedidelį pavėsį nuo kaitrių vidudienio saulės spindulių.

Pixabay nuotr.