Kedro riešutai – pušų sėklos

Kokių tik Žemėje nėra riešutų: lazdynų, graikiniai, širdžiavaisiai, žemės, kokosų, kedrų… Kedrų? Prieš keletą metų internete egzistavusiame augalų mėgėjų forume vienas dendrologų draugijos narys apie kedro sėklą rašė taip: ji – kaip žievės gabaliukas, išmirkytas terpentine ir išvoliotas sakuose. Vadinasi, tokios nė į burną. Tai kas tada yra tie „kedro riešutai“? Nenustebkite – tai pušų sėklos. Žinoma, ne mūsiškių. Lietuvoje savaime paplitusios tik vienos rūšies pušys – paprastosios. Visos kitos, net ir Kuršių Nerijoje gausiai augančios kalninės, yra įvežtinės. Europoje savaiminių suskaičiuojama bent 12 rūšių ir dar keli natūralūs hibridai, gi pasaulyje oficialiai įteisinta 111, o dabartiniai dendrologai nurodo apie 119. Botanikos terminų komisija valgomas pušų sėklas, t. y. „kedro riešutus“, siūlo vadinti pinijomis.

Kedrinė pušis

Iš seniau auginamų bene dažniausios yra kedrinės pušys (Pinus cembra). Jų tėvynė – Europos Alpių ir Karpatų kalnai, kur paplitusios 1300–2600 m aukštyje, 3–7 klimato zonose. Mūsų kaimynėje Lenkijoje jos auga savaime. Medžiai būna iki 25 m aukščio ir turi 1 m skersmens kamienus. Atviroje vietoje laja labai graži, tanki, kiaušiniška. Spygliai ilgi, ploni, minkšti, išaugę po 5 iš vienos spygliamakštės (mūsų paprastųjų pušų – po 2). Kankorėžiai rutuliški arba kiek pailgi, 5–8 cm ilgio ir apie 5 cm pločio. Sėklos be sparnelių, 8–12 x 6–7 mm dydžio. Sunoksta kitais metais po žydėjimo. Rugsėjo–spalio mėnesiais kankorėžiai nukrinta žemėn nesubyrėję. Sėklas labai mėgsta voverės, pelės, riešutinės, geniai ir kiti gyvūnai, kurie sugeba jas išlukštenti, dažnai dar žalias medžiuose.

Visą straipsnį skaitykite žurnalo „Sodo spalvos“ gruodžio numeryje.