Kodėl valgant kriaušes girgžda tarp dantų?
Kartais valgome paskubomis. O kartais lėtai, sąmoningai, jausdami maisto skonį, konsistenciją ir aromatą. Tada galime pastebėti kiekvieną detalę. Pavyzdžiui, kad valgant kriaušę girgžda tarp dantų!
Ar pastebėjote, kad kriaušių minkštime yra kažkokių akmenėlių? Valgant jie truputį primena smėlį (jei kada bandėte), tik sukramtomi ir jausmas daug malonesnis. Ant apdžiūvusios kriaušės juos galima nesunkiai pamatyti – atrodo tarsi pašiurpusi žmogaus oda.
Tie akmenukai – tai sklereidės. Grupėmis ar pavieniui susitelkusios augalo ląstelės, turinčios labai storas, kietas ir tvirtas sieneles. O „betoninio“ kietumo joms suteikia ligninas (medžiaga, sutvirtinanti augalo ląstelių sieneles). Terminas sklereidė kilęs iš graikų kalbos, kurioje skleros reiškia ‘kietas’. Angliškai jos dar vadinamos stone cells ‘akmeninės ląstelės’. Na, mūrinių namų iš sklereidžių gal ir nepastatysite, bet užtai gimsta tokie tvirti dalykai kaip riešutų kevalai, žievė, vyšnių ir abrikosų kauliukai, mediena… Bet apie viską nuo pradžių.
Ramstiniai audiniai
Pirmiausia reikėtų pakalbėti apie ramstinius audinius, kadangi sklereidės priklauso šiam tipui. Jau pats žodis sako, kad ramstiniai audiniai yra tarsi augalo ramstis. Gyvūnai turi kaulus, skeletą, kurie palaiko tvirtumą, žmonės taip pat juos turi. O kam augalui ramstiniai audiniai? Dėl to paties tikslo – jo tvirtumui ir stabilumui palaikyti. Ar kada pagalvojote, kodėl aukšti ir sunkūs medžiai nenukrinta? Štai čia ir slypi atsakymas – jie turi tvirtus ramstinius audinius, kurie išsivysto augant. Kai kurie vandens augalai, pavyzdžiui, elodėja, tokių audinių neturi – vandenyje nebūtini, nes standumą palaiko turgoras. Sausumos augalams jie yra būtinas elementas, nes vanduo ne visada lengvai pasiekiamas, o aplinką veikia daug išorinių veiksnių. Šių audinių yra ne tik kamiene ar stiebe, bet ir šaknyse, vaisiuose (tarp jų ir kriaušėse), net lapuose – juk nesinori, kad papūtus stipresniam vėjui ar palijus smarkesniam lietui viskas suplyštų, nutrūktų ar nugriūtų…
Prie ramstinių audinių priskiriami ir kai kurių augalų plaušai – labai ilgos (dilgėlių gali būti ir iki 7,5 cm), smailėjančiais galais ląstelės. Jos turi storas sieneles, kurios plaušus padaro tvirtus, kai kada net stipresnius už geležinę vielą. Atitikmuo galėtų būti namo sijos, palaikančios jo stabilumą. Kai kurie augalai būna panašūs į dangoraižius: ploni, laibi ir aukšti. Be plaušų jie tiesiog sulūžtų. Tokių ląstelių galime rasti kanapėse, linuose, dilgėlėse, džiute – pastebėjęs jų tvirtumą, žmogus sugalvojo daryti virves, verpalus ir rūbus.
Tekstas ir nuotrauka – Eglės Jūrėnaitės.
Visą straipsnį rasite „Sodo spalvų“ 2020 metų sausio numeryje.
