Špinatai ant mūsų stalo
Svarbią vietą įvairių šalių virtuvėse užima špinatai, bet daugeliui žmonių šios daržovės labiau siejasi su jūreiviu Popajumi, animacinių filmų herojumi. Kuo vertingos šios žaliosios daržovės? Kaip jas auginti ir gaminti? Apie viską iš eilės.
Ačiū Popajui !
Pagrindiniu šių daržovių populiarintoju tapo komiksų ir animacinių filmų herojus jūreivis Popajus, kuris prieš lemiamus susirėmimus su priešais ištuštindavo konservuotų špinatų skardinę ir visada laimėdavo. Istorija ne iš piršto laužta – šitaip pasistiprinus galima nugalėti ne vieną priešininką, tarp jų ir pavasarinę avitaminozę. Žalumynų saujoje yra rekomenduojama vitamino A paros norma. Tai reiškia, kad špinatų mėgėjams negresia regėjimo problemos ir priešlaikinis senėjimas. Šias žalumynines daržoves valgantys žmonės visada yra puikios nuotaikos, gerai išsimiega, jų nekamuoja stresas ir pervargimas. Tokių dovanų teikia B grupės vitaminai, kurių gausu traškiuose, sultinguose lapuose.
Jei siekiate numesti svorį ir baiminatės, kad kaulai taps trapūs – pamilkite špinatus. 100 g – vos 23 kcal, bet yra rekordinis kaulus stiprinančio vitamino K kiekis. Daug špinatuose ir jodo, būtino medžiagų apykaitai, ir magnio, skatinančio nervinių impulsų perdavimą, ir kalio, stiprinančio širdį bei kraujotakos sistemą. Liaudies medicinoje šie žalumynai vartojami kaip lengvi laisvinamieji vaistai – ne be reikalo prancūzai juos vadina organizmo šluota. Jie tinka nusilpusiems vaikams, rekomenduojami mažyliams rachito profilaktikai. Manoma, kad špinatai padeda sumažinti blogojo cholesterolio kiekį kraujyje. Tačiau jei turite problemų dėl inkstų, kepenų, sergate podagra, šių daržovių patartina atsisakyti.
Kaip gaminti špinatus? Špinatai tinka prie žuvies, mėsos patiekalų. Klasikinis derinys – jie ir sūriai ar varškė. Šių daržovių skonis nėra išraiškingas, jos dera prie bet kokių patiekalų. Šviežius špinatus geriausia valgyti nedelsiant. Jei lapai ar iš jų pagaminti patiekalai laikomi kambario temperatūroje, jau po paros iš nitratų susidaro nitritai, kenkiantys žmogaus organizmui. Laikant šaltai, šis procesas sulėtėja. Nuo kenksmingų druskų susidarymo saugo ir į špinatų patiekalus įbertas cukrus, šlakelis pieno. Nereikia laukti, kol susidarys žiedynstiebiai – mėgaukitės jaunučiais lapais. Ką daryti, jei valgyti tiesiog nespėjama? Nupjautus lapus galite sudėti į šaldiklį – žiemą jų galėsite įmesti į troškinius, sriubas. Špinatai valgomi ir termiškai apdoroti. Verdant reikėtų pirmąjį vandenį nupilti – kol mokslininkai ginčijasi dėl gerų ir blogų nitratų savybių, geriau jų vengti.
Vienam mitui sugriuvus, gimsta kitas. Ilgai buvo manoma, kad špinatai geležies kiekiu lenkia visas kitas daržoves ir yra savotiški čempionai. 1870 metais vokiečių mokslininkas Emilis von Wolffas paskelbė tyrimų išvadas – ne vietoje padėtas kablelis įtikino visuomenę, kad lapuose šios medžiagos yra 10 kartų daugiau nei iš tikrųjų (100 g – 2,9 mg, o ne 29 mg). Po dvidešimties metų švedų profesorius Gustavas von Bunge irgi tyrė špinatus ir paskelbė, kad 100 g daržovių yra 35 mg geležies. Nors šie rezultatai mažai skyrėsi nuo pirmtako paskleistų žinių, jie taip pat buvo klaidingi. Mat Švedijos mokslininkas tyrė džiovintus lapus (šviežiuose juk yra apie 90 g vandens!).
Klaida paaiškėjo 1937 metais, tyrimus pakartojus vokiečių mokslininkams. Tikrieji geležies kiekiai plačiajai visuomenei buvo atskleisti tik 1981 metais. Galima tik spėlioti kodėl – galbūt nenorėta pakenkti klestinčiam špinatų auginimo verslui, o gal jūreivio Popajaus reputacijai… Juk šio herojaus dėka kad ir mažiau geležies turinčias, bet vitaminų nestokojančias daržoves pamėgo vaikai.
„Geležiniam“ mitui sugriuvus, neseniai pasaulį apskriejo nauja žinia. Žmogui, suvalgiusiam špinatų, stiprybės teikia… nitratai. Taip, taip, tie patys nitratai, kurių bijome ir kurių yra lapinėse daržovėse. Teisūs švedų mokslininkai ar ne, parodys laikas. Kam ši tema įdomi, tyrimų išvadas ras žurnalo „Cell Metabolism“ interneto svetainėje.
Špinatų auginimas. Daržinis špinatas (Spinacia oleracea L.) anksčiau priklausė balandinių (Chenopodiaceae) šeimai, kuri dabar priskirta prie burnotinių (Amaranthaceae). Šis vienmetis augalas gana atsparus šalnoms, tad sėti jį galima labai ankstyvą pavasarį arba vėlyvą rudenį. Mėgsta derlingą dirvą. Žaliosios daržovės auga greitai – praėjus mėnesiui po sėjos, kai iš 8–10 mėsingų lapų susidaro skrotelė, jau galima imti derlių. Špinatai pakelia iki –6 °C šalčius. Geriausiai auga 15–18 °C temperatūroje. Termometro stulpeliui pakilus per 20 °C, formuojasi žiedynstiebiai.
Šviesai špinatai nėra labai reiklūs, bet jos trūkstant nukenčia vertė – susikaupia mažiau vitaminų, daugiau nitratų. Šaknys išsidėsčiusios 20–25 cm gylyje, tad reikia pasirūpinti, kad dirvoje netrūktų drėgmės. Dėl sausros augalai greitai sensta, lapai nebūna traškūs, kaupiasi oksalo rūgštis. Geriausi priešsėliai – agurkai, pomidorai, žalumyninės daržovės. Į tą pačią vietą špinatus rekomenduojama sodinti po 2–3 metų.
Tekstas Danguolės Stundžaitės, nuotraukos A.Dagienės, R.Beltienės, AGV
