Puskiparisis žirniasėklis - Chamaecyparis pisifera
Žirniasėklis puskiparisis (Chamaecyparis pisifera) senesnėje lietuviškoje literatūroje vadintas žirniavaisiu puskiparisiu.
Šio puskiparisio tėvynė Japonija, kur jis auga 700 – 2500 metrų aukštyje virš jūros lygio, drėgnuose kalnų slėniuose, 4 – 8 klimato zonose Honšiū ir Kiušiū salose. Medžiai išauga iki 50 metrų aukščio. Japonai šį puskiparisį vadina savara. 1860 metais į Europą jį atvežė P. F. von Ziboldas (Siebold). Iš puskiparisių jis Lietuvoje introdukuotas pirmiausia – jau 19 amžiaus pabaigoje ir 20 pradžioje paminėtas dvarų parkų inventorizacijose. Nenuostabu – tai pats atspariausias ir patikimiausias mūsų klimato sąlygomis iš visų auginamų puskiparisių. Tiesa, ne visos jo formos, o tuo labiau kultivarai.
Pasaulyje suskaičiuojama daugiau, nei 250 žirninio puskiparisio kultivarų. Europoje jų auginama netoli 100. Jų spygliai labai įvairuoja: būna žvyniški, kaip tipinio, dalinai žvyniški ar visiškai spygliški. Pagal šiuos ir kitus išorinius požymius juos galima suskirstyti į 4 grupes: Pisifera – su tipiškais žvynais, Filifera – siūliškomis šakelėmis ir glaudžiai prigludusiais žvynais, Plumosa – šakelės su žvyneliais ir trumpais spygliukais, Squarrosa – visi žvyneliai spygliški. Želdintojai ir medelynų specialistai kartais išskiria žemaūgių grupę Nana, bet pagal spyglius jie priklauso kuriai nors iš paminėtų 4 grupių.
Žirniasėklių puskiparisių kultivarų poreikiai šiek tiek skiriasi. Bet visi gerai auga drėgnokuose priesmėlio ir priemolio dirvožemiuose. Mėgsta drėgną orą ir nepakenčia sausrų.
