• birželio 1 d., Pirmadienis

Amatininko kelias: nuo pynimo iki skulptūros

Sirutėnuose, Utenos rajone, gyvenantis ir įvairius amatus puoselėjantis dievdirbys, skulptorius, tautodailininkas Vytautas Šemelis yra bene geriausiai žinomas Lietuvos klumpdirbys ir tikrai vienintelis klumpių drožėjęs, parašęs vadovėlį visiems tiems, kas norėtų nusidrožti klumpes savo jėgomis. Sertifikuotų tautinio paveldo tradicinių amatų meistras, senojo pynimo, žaislininkystės, klumpdirbystės amato puoselėtojas atvėrė mums savo namų duris ir papasakojo apie puoselėjamus amatus.

 

 

Pynėjo amžius trumpas

 

Kiek iš viso skulptūrų ir klumpių yra išdrožęs, kiek pintinių pagaminęs – Vytautas Šemelis nebesuskaičiuoja. Laimei, nuolat po ranka buvusiu fotoaparatu nufotografuoti nors ir ne visi jo pagaminti drožiniai ar gaminiai, bet bent jau nemaža jų dalis. Kartu bežiūrėdamas nuotraukas, Vytautas Šemelis kiekvieną jose užfiksuotą skulptūrą ar kitą gaminį tuojau pat prisimena: atmintyje išnyra su konkrečiu vaizdu susijusi istorija. Kiekviena iš jų – savaip įdomi.

Kaune gimęs, kartu su tėvais į Siesikus persikraustęs Vytautas, kiek save pamena, visą laiką domėjosi tautodaile, įvairiais amatais. Tėvų namuose netrūko įrankių. Dirbtuvėse dar mokykloje besimokantis jaunuolis rasdavo rankinių pjūklų, kirvių, drožybos peilių, drožybos kaltų, grąžtų, oblių. Pirmąjai drožybai skirtos medienos pasiieškodavo malkinėje.

Kai jaunas vyras baigė studijas Kauno politechnikos institute (dabartiniame KTU), gavo paskyrimą dirbti Ignalinos statybinių medžiagų gamybiniame susivienijime. Šiam bankrutavus, teko ieškotis kito darbo. Atvažiavęs ir apsigyvenęs Utenoje, jaunas specialistas greitai suprato, kad inžinieriai technologai niekam nereikalingi. Darbščiam ir be darbo nemokančiam gyventi Vytautui Šemeliui tuomet kilo mintis, kad verta grįžti prie tradicinių amatų. Taip 1980 metais, pynėjos Birutės Grigaliūnienės pamokytas, pradėjo iš vytelių pinti pintines ir kitus gaminius bei vesti pirmuosius edukacinius užsiėmimus, dalyvauti parodose ir mugėse. „Vėliau tobulėjau savarankiškai. Pyniau apie 20 metų, parašiau pynimo vadovėlį, savo vytelių pintinėms gavau tautinio paveldo sertifikatą. Pynimo amatas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo nesunkus. Tai – alinantis, varginantis ir labai greitai sąnarius sugadinantis amatas. Nė vienas pynėjas negali pinti visą gyvenimą. Štai ir man – teko nusiraminti ir nebepinti tiek daug, kiek anksčiau. Pynėjo amžius trumpas“, – pasakoja tautodailininkas. Ir iš tiesų, sužinojus apie pynimo subtilybes, tampa aišku, kad pynimo menas – ne iš lengvųjų. Pinamos vytelės tik į vieną pusę, pinant reikia ir jėgos, spaudžiamos vytelės turi subliūkšti. Prieš pynimą karklų vytelės specialiai paruošiamos, verdamos, nužievinamos, kartais net specialiai balinamos.

 

 

Klumpdirbystė – nykstantis amatas

 

Vos pinti pradėjęs Vytautas Šemelis stengėsi nepraleisti nė vienos parodos, mugės, renginio, į kurį buvo kviečiamas. „Dalyvaudamas parodose, atradau ir kitus menus, pradėjau dažyti margučius, drožti iš medžio, kalti skulptūras iš akmens“, – sako Vytautas. Dabar tautodailininkas dirba Utenos kultūros centre dailininku apipavidalintoju. Itin aktyviai dalyvauja įvairiuose pleneruose, edukaciniuose užsiėmimuose. Lengvai kuria iš įvairios pradinės medžiagos: akmens, medžio arba net ledo. Turi tautinio paveldo sertifikatus pintiems krepšiams, mediniams žaislams, klumpėms. 2018 metais išleido klumpdirbystės vadovėlį „Nusidrožk klumpes pats“. „Jei yra laiko, važiuoju į edukaciją. Susidomėjimas klumpdirbyste – nedidelis: tai mirštantis, nykstantis amatas. Stengiuosi sudominti žmones, parodyti, kaip drožiamos klupės. Kaip bebūtų liūdna, bet žmonės domisi tik tomis edukacijomis, kurios yra nemokamos, iš kurių gali pasiimti kuo daugiau, be to, svarbu, kad viskas būtų greitai. O kadangi klumpes drožti reikia visą dieną, padaryti klumpių ruošinius fiziškai sunku, pabandyti prisikalbinsi iš šimto praeinančių gal vieną. Sakyčiau, kad egzistuoja net „fobija“ klumpėms – niekinantis akcentas: jei dėvi klumpes, blogai. Liūdna, kad, klumpes aprašydamas, Kazys Saja raudonavo iš gėdos, įtaigiai perteikė gėdą. Dabar jo kūrinį skaito trys skaitytojų kartos, ir visai Lietuvai gėda dėl klumpių“, – sako tautodailininkas.

Pasak pašnekovo, kažkada klumpės buvo kasdienės paklausos dirbinys, daugelis šeimos vyrų mokėjo išsidrožti klumpes. Seniau kaimiečiai klumpes avėdavo tiek darbo, tiek šventinėmis dienomis. Tačiau klumpės – ypatingas apavas, todėl ne visi ūkio darbai buvo dirbami jomis apsiavus. Priimta buvo jas nešioti su storomis vilnonėmis kojinėmis. Šiandien tik kur ne kur kaimo turizmo sodybose dar rasime prie pirties slenksčio atremtas klumpes. Tautodailininkas užsimena ne šiaip sau vadovėlį „Nusidrožk klumpes pats“ parašęs: vos tik pradėję klumpes drožti naujieji klumpdirbiai pradžioje daro labai daug klaidų, naudoja ne tuos įrankius, renkasi netinkamos rūšies medieną. Meistras eilės tvarka klumpių gamybai vardija tinkamiausią medieną: klevo, beržo, drebulės, liepos, juodalksnio. Pats Vytautas sako, kad įrankių drožybai jam asmeniškai nepavyko nusipirkti, teko kreiptis į kalvius, kad pagamintų. Mediena perkama arba išmainoma į klumpes ar kitus gaminius.

 

 

Kitaip marginti kiaušiniai

 

Vienas iš amatų, kuriuo, besilankydamas mugėse, susižavėjo Vytautas Šemelis, buvo kiaušinių marginimas. Tautodailininkas sako kiaušinius mokėjęs marginti nuo vaikystės, nuo tada, kai parodė mama. Tačiau rimčiau marginti pradėjo daug vėliau. „Kartais tiek užsidegu, kad negaliu sustoti, tuomet marginu kiaušinius kelias savaites. Visi raštai, kuriuos matote ant kiaušinių, – mano paties sukurti, sugalvoti“, – pasakoja Vytautas Šemelis.

Kaipgi tautodailininkas margina kiaušinius? Pirmiausia reikia pridrožti juodalksnio žievių, sumesti jas į kibirą. Ten pat įmetama daug surūdijusių geležies drožlių ar geležies druskos, tada tirpalas laikomas šilumoje, kol užrūgsta. Dažymui tinka bet kokios spalvos kiaušiniai. Jie merkiami į paruoštą tirpalą ir paliekami dviem paroms. Po to juos reikia ištraukti ir virti svogūnų lukštų tirpale, ir jie tampa beveik idealiai juodi. „Nemoku skutinėti, visi bandymai dažyti vašku nepavyko: arba nučiupinėju kiaušinį, arba vaškas pabėga, žodžiu, galutinis variantas nedžiugina. Todėl sugalvojau kiaušinius dažyti paprastais įvairiaspalviais statybiniais emaliniais dažais. Marginami kiaušiniai adatėle ir smeigtuku, išdžiovinami. Gaunama regimybė, panaši į dažytus vašku. Tautodailės žinovas ir vertintojas pasakys, kad šie kiaušiniai neatitinka tautinio paveldo, nudažyti dažais, o ne vašku, netikras menas. Vis dėlto vašku marginti man nepatinka, daug grubesnis piešinys, ne toks gražus, kaip pieštas dažais“, – šypteli tautodailininkas. Vytautas priduria, kad marginti reikia išpūstus, o ne išvirtus kiaušinius. Išvirtas kiaušinis genda, nesilaiko, pūva iš vidaus, dažnai sprogsta. Marginimui tinka tiek pirktiniai, tiek kaimiški kiaušiniai. Tiesa, vyras pastebi, kad pirktinių kiaušinių lukštas labai silpnas. „Sunku pradurti skylutę, sunku išpūsti turinį. Jei lieka nors šiek tiek baltymo, jau atsiranda kvapas, reikia išpūsti švariai“, – sako kiaušinių margintojas.

 

 

Nuo skaldymo iki drožybos

 

2003 metais Vytautas Šemelis pradėjo rinkti ir kolekcionuoti akmenis, vėliau savarankiškai išmoko juos skaldyti. „Vienu metu labai pamėgau skaldyti akmenis, pavykdavo itin lygiai nuskelti, jie būdavo skirti statyboms. Nors šis užsiėmimas fiziškai sunkus, man jis labai patiko. Įsigijau profesionalų vokiečių gamybos kūjį ir ėmiausi šio nelengvo, bet įdomaus darbo. Kurį laiką akmenis tiesiog skaldžiau. Prisiskaldžiau tiek, kad pagailo akmenų. Ėmiau galvoti, gal geriau iš akmens padaryti skulptūrą, kuri papuoš kieno nors sodybą, nei jį suskaldyti“, – pasakoja skulptorius. Taigi 2010 metais Vytautas sukūrė pimąją skulptūrą iš akmens.

Šiek tiek vėliau atėjo laikas ir medžio skulptūrų drožybai. „Dar palyginus neilgai darau medines skulptūras. Pradžioje bandžiau pjaustyti akmenis. Imdavau paprastus lauko akmenis ir įvairiai apipjaustydavau. Pabandęs supratau, kad gerai išeina. Tam užteko vieno įrankio – kampinio šlifuoklio (liaudiškai vadinamos „bulgarkės“). Svarbiausia yra kokybiški pjovimo diskai: nekokybiški skilinėja, lūžinėja, galima net susižaloti, o kokybiški, nors kainuoja brangiau, bet dirba ilgiau ir saugiau“, – sako skulptorius. Tautodailininkas priduria, kad ne visada pavyksta išpjaustyti lauko akmenis, kadangi jų pasitaiko įvairių, nepavyksta pjaustyti linkusių byrėti, sutrūkinėjusių nuo aplinkos poveikio akmenų. Nors tokių pasitaiko palyginus retai, dauguma akmenų patvarūs. Pati skulptūra padaroma gana greitai. Kartais meistrui tenka nuvažiuoti tiesiai į sodybą ir pabandyti išpjaustyti kokį vietoje gulintį didelį, nepajudinamą akmenį. Akmuo šlifuojamas ne visas: pjaustomas tik jo viršus, kartu paliekamos šiurkščios, neapdorotos vietos. Jei yra ir samanų, gabalėlį jų skulptorius palieka, vietomis paliekamas ir natūralus akmens grublėtumas. „Žmonėms itin patinka akmenys su kiaurymėmis: tokių net nesuskaičiuoju, kiek esu pagaminęs“, – sako tautodailininkas.

Ateities planų skulptorius turi labai daug. Praėjusį rudenį pradėto projekto pabaiga numatyta šių metų vasarą. „Planuoju vizualizuoti skulptūrose savo paties sukurtą pasaką apie gandro ir gervės vestuves. Sumanymas buvo išdrožti daug gervių, gandrą, pagėrusius vestuvininkus (varles), kranklį piršlį, bet ėmiau galvoti, kad visa tai labai statiška, gal verčiau sugalvojus kokią intrigą, staigmeną. Aplinkiniai ėmė sakyti – gal tikrai reikėtų. Sugalvojau užrašyti pasaką, kad būtų intriga, kad būtų idomu žiūrovams, kad pačiam būtų mieliau dirbti“, – šypsodamasis pasakoja skulptorius. Pradžioje tautodailininkas nupiešė eskizus, daugiausiai – švenčiančių gervių, kurių pasakoje dvidešimt, ir nemažai varlių niekadėjų, kurios sujaukė vestuves. Tuomet ėmėsi jų drožimo. „Kol kas gervių skulptūros džiovinamos po stogu, jų paviršius dengiamas atmosferos poveikiui atspariu sluoksniu. Baigtos gervės išsirikiuos palei Kuksos upelį, kuris teka per Kuktiškių miestelį“, – priduria pašnekovas.

 

 

Ledo skulptūros

 

Dar viena skulptūros sritis, kuria su tikru užsidegimu, entuziazmu ir energija užsiima Vytautas Šemelis, yra ledo skulptūros. Pasak tautodailininko, tiek darbui su medžiu, tiek darbui su ledu tinka tie patys įrankiai, tie patys kaltai, skaptukai. Meistras apgailestauja, kad nei pernykštė, nei ši žiema jam neleido papramogauti gaminant ledo skulptūras. Prieš tai buvusiomis šaltomis žiemomis jie džiaugėsi galėdamas dailinti ledo gabalus. „Išsipjaudavau ledo iš tvenkinio ar ežero ir su juo dirbdavau. Fantastiškas pomėgis! Ledo skulptūros neįmanoma sugadinti: jei nulūžo skulptūrai kokia nosis ar ausis, pašlapinai vandeniu, priglaudei šaltyje, prilipo tą pačią sekundę. Ir vėl droži toliau.

Prieš tokios skulptūros drožybą, ledo gabalus reikia sukrauti vieną ant kito. Gerai, jei gabalai keturkampiai, palaistai vandeniu vieną, ant viršaus dedi antrą. Svarbu iš pirmo karto tiksliai sujungti, nes abu gabalai akimirksniu sulimpa, prišąla, pataisyti beveik neįmanoma“, – pasakoja skulptorius. Pasak jo, ledo, kitaip nei akmens, nereikia gludinti, poliruoti, šlifuoti: užpylei vandens, nubėgo, ir visas paviršius nusigludina, nubėga visas grublėtumas, apšarmojimas žemyn, paviršius tampa blizgus. Vytautas pasidžiaugia, kad kartais pavyksta net ypatingas meninis akcentas – skulptūra su varvekliais, kai bėgantis vanduo ima stingti ir virsta ledu. Skulptorius priduria, kad jei skulptūroje reikalingos įdubos, reikiamos vietos pašildomos džiovintuvu. Vytautas Šemelis sako: „Su ledu būtų labai smagu pažaisti daugiau, energingiau, pasitobulinti. Teks laukti šaltos žiemos.“

 

Tekstas – Česlavos Deinarovič. Nuotraukos – Vytauto Šemelio, Donato Dragūno.

 

Projekto pavadinimas „Senieji sodybos amatai“, projektą remia VšĮ Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.


guest
0 Komentarai
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus
Biolan

Sekite mus

Šiandien

  • Birželio 1, pirmadienis.
  • Saulė teka 04:50, leidžiasi 21:45.
  • Mėnulis teka 15:38, leidžiasi 03:22.
  • Mėnulis Svarstyklėse, pilnėjantis, II ketvirtis. Priešpilnis gegužės 30 d.
  • Jogaila, Justinas, Galindė, Konradas.
  • Tarptautinė vaikų gynimo diena. Vasaros pradžia.
  • Žiedų diena. Sodinkite gėles, žiedinius kopūstus, brokolius, balkonines gėles. Kraukite kompostą. Rinkite ir džiovinkite vaistinių augalų žiedus. Pradėkite kloti namo pamatus, daryti alpinariumą, laiptus. Nepalanki diena tręšti, sėti ir sodinti šakniavaisines daržoves, sėti pašarines žoles, laistyti, ruošti malkas.
  • Jei birželis karštas, tai gruodis bus šaltas.
baseinai fontanai

Populiariausi straipsniai

Naujienlaiškio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti Sodo spalvų naujienlaiškį, įrašykite savo el.pašto adresą.

Palaukite...

Dėkojame, kad užsiprenumeravote!

Apklausa

Apie kokių augalų auginimą informacijos pasigendate / norėtumėte sužinoti daugiau?

Įvykių kalendorius