Apie graikinius riešutmedžius trumpai
2017 m. 14 lapkričio d.
Graikinį riešutmedį pastebime iškart. Galingas kamienas ir plačios šakos su dideliais lapais atrodo kiek kitaip nei obels, kriaušės ar slyvos. Lietuvoje graikiniai riešutmedžiai labai seniai auga dvaruose ir sodybose. Išauginti iš vietinių riešutų dažnai būna visiškai atsparūs šalčiams ir veda kokybiškus vaisius.
Lotyniškas graikinio riešutmedžio (Juglans regia) genties vardas kildinamas iš žodžių Juppiter, Jovis "Jupiteris" ir glans "gilė, riešutas". Rūšies vardas regia reiškia "karališkas". Senovės graikai šį augalą laikė dievų gile. Nors mes vadiname graikiniu riešutmedžiu, lotyniškai jis pelnytai įvardijamas karališku (ypač dėl gydomųjų savybių).
Kodėl šie riešutmedžiai vadinami graikiniais? Visai ne dėl to, kad auga Graikijoje. Manoma, kad graikų pirkliai pirmieji su jais supažindino šiauresnes šalis. Šie riešutmedžiai natūraliai paplitę Balkanų pusiasalio pietuose, Irane, Afganistane, Vidurinėje Azijoje, Himalajuose ir Pietvakarių Kinijoje. Tai iki 25–30 m aukščio medžiai stambiomis šakomis, plačiomis ovaliomis ar rutuliškomis lajomis. Jaunų augalų žievė pilka ir lygi, o senų supleišėjusi. Apie 20–40 cm ilgio lapai sudėtiniai, plunksniški, iš 5–11 (dažniausiai 7) ovalių lapelių. Jie tamsiai žali, rudenį gražiai pagelsta. Žydi gegužę.
Augalai vienanamiai. Vyriški žiedynai – ilgi gelsvi žirginiai, susidarantys lapų pažastyse. Moteriški žiedai pavieniai ar susitelkę po 2–3 jaunų ūglių viršūnėse. Pirmi visada skleidžiasi vyriški žiedai.
Vaisiai sunoksta rugsėjo pabaigoje. Jų užsimezga daugiau, jei greta auga keli riešutmedžiai ir vyksta kryžmadulka. Vaisiai – riešutai. Jie formuojasi žaliuose apyvaisiuose. Kai riešutai subręsta, apyvaisiai įtrūksta ir jie iškrenta. Apyvaisiuose yra žalių sulčių, kurios ore tamsėja ir stipriai tepa rankas.
Neskiepyti graikiniai riešutmedžiai pradeda derėti 10–12 metų amžiaus. Vaisius brandina kasmet, o labai gausiai – kas 2–3 metus.
