Ar esate girdėję apie žibuoklių medį?
2017 m. 25 balandžio d.
„Tai gražumas to pavasarėlio“, – dažnai pagalvojame, kai saulė žemę nubučiuoja ir gražiausias gėleles žydėti pažadina. Akių atitraukti negalime nuo miško paklodę mėlynai nuspalvinusių žibuoklių. Džiugu, kad jos, skaisčiosios pavasario akys, plinta ir nėra įtrauktos į retųjų augalų sąrašus. Tad kaipgi puokštelės neprisiskinsi, namo neparsineši…
Šventą Velykų rytą namiškiams išbildėjus į bažnyčią, likau namie orkaitėje kepančio gardėsio saugoti. Bet juk laiko į valias, o miškas čia pat! Kelios dešimtys metrų, ir jau uodžiu kitokį – pavasario kvapą. Žibuoklės, visur žibuoklės… Skinu ir svarstau, ar ne per ilgai užsibuvau paukščių čiulbėjimo besiklausydama.
Lėkdama namo su saujoje suspaustais žiedeliais stabtelėjau ties aralija. Senas, samanotas šakas į dangų iškėlęs medis dar net nesiruošė žaliuoti. Gal todėl jis ir buvo toks liūdnas. Mintis „pralinksminti“ araliją trenkė lyg žaibas, ir po minutės jau siautėjau po spinteles ieškodama senų stiklinių buteliukų nuo vaistų. Žinojau, kad neišmečiau – juk tokio turto bet kada gali prireikti. Toliau pasakoti tikriausiai ir neverta: ant buteliukų kaklelių buvo užveržti tvirti siūlai, pripilta vandens, pamerkta po kelias žibuokles ir viskas sukabinta ant aralijos.
Pasilypėjusi ant kėdės rišau paskutinį indelį, kai iš už debesų nedrąsiai kyštelėjo saulė, lyg smalsaudama. Ir namiškiai netrukus pasirodė. Malonu buvo visiems, net praeiviai stabtelėdavo žibuoklių medžio apžiūrėti. Po neįprastu medžiu ne vienas ir nusifotografuoti panoro.
Kai mažuose indeliuose nelikdavo vandens, jo įpildavau švirkštu. Medis žydėjo visą savaitę. Ir vėliau indelių nenukabinau – netrukus pražydo pienės…
Violeta Gražutienė
