Ar žinote, kokia žolė yra saldesnė už… cukrų?
Pasaulyje nerimstant ginčams dėl cukraus ir sintetinių saldiklių kenksmingumo, didėjant sergamumui cukriniu diabetu, itin domimasi stevija – saldžiąja arba medaus žole. Jos sėklų galima rasti ir mūsų šalyje. Kuo gi šis augalas garsus?
Legenda, istorijos faktai ir nauji atradimai
Sena indėnų legenda pasakoja apie gražuolę Steviją, kuriai tautos ir gimtosios žemės likimas buvo svarbesnis už ją pačią. Už išmintį, atsidavimą, tyrumą ir meilę žmonėms dievai merginai padovanojo žolę, kad ši teiktų laimę, sveikatą, amžiną grožį ir stiprybę.
Žinoma, kad guaranių genties indėnai saldžiosios žolės (kaa he-he) lapais saldino matę, gydė rėmenį ir kitas ligas ar tiesiog kramtė dar tada, kai Kristupas Kolumbas nebuvo atradęs Amerikos.
1887 metais Paragvajaus sostinėje veikusio Žemės ūkio koledžo direktorius dr. Moisesas Santiago Bertoni susidomėjo pasakojimais apie nepaprastai saldžią žolę. Jis ėmė tirti sunkiai gautas šakeles, vėliau augalą aprašė išsamiai. Šis žmogus išgavo pirmąjį saldžiosios žolės ekstraktą, o 1905 metais augalą priskyrė Stevia genčiai.
Pirmieji stevijos saldumo paslaptį įminti 1931 metais pabandė prancūzų chemikai M. Bridelis ir R. Lavieille’is. Tirdami ekstraktą jie išskyrė baltą kristalinę medžiagą ir nustatė, kad šis glikozidas daug kartų saldesnis už cukrų, bet visiškai nekenkia eksperimentiniams gyvūnams.
Anglijoje 1941 metais, kilus cukraus ir kitų saldiklių deficitui, pradėta ieškoti panašių savybių turinčio augalo. Buvo tirta stevija ir nustatyta, jog augalas iš tiesų gali būti puikus cukraus pakaitalas.
1952 metais susibūrusi Nacionalinio artrito ir metabolinių ligų instituto (JAV, Merilendas) mokslininkų grupė analizavo steviozido molekulę. Jie patvirtino, kad ši medžiaga yra pati saldžiausia pasaulyje.
Kinų mokslininkas Tei Fu Čen 1971 metais apsilankė Paragvajuje, kur jo dėmesį patraukė stevijos. Remdamasis Kinijos imperatorių rankraščiais, jis atrado būdą, kaip atsikratyti nepageidautinos steviozido spalvos ir kartaus skonio.
Trumpa augintojo atmintinė
*Lietuvoje lauke stevijos nežiemoja, jautrios šalnoms, sausrai. Jos mėgsta saulę, nuo vėjų ir skersvėjų apsaugotą vietą. Geriausiai auga nuolatos drėgname (jokiu būdu ne šlapiame!) ir nerūgščiame priesmėlyje.
*Sėklos sėjamos kovo pabaigoje arba balandžio pradžioje kambaryje. Jų žeme užberti nereikia. Galima, kol sudygs, sėklas pridengti polietileno plėvele ar stiklu. Kartkartėmis reikia pravėdinti. Palaikoma aukštesnė negu 15 °C temperatūra. Kai išauga daigeliai su keliais lapeliais, viršūnėlės nugnybiamos. Pasibaigus šalnoms, jie pasodinami šiltnamyje.
*Augalai laistomi dažnai, gausiai. Jei žemė nederlinga, kartą per mėnesį naudinga patręšti kompleksinėmis trąšomis.
*Stevijas galima auginti ir dideliuose vazonuose ar kubiluose, daržo žemėje, tik ant dugno būtina papilti drenažinės medžiagos. Pasibaigus pavasarinėms šalnoms, jos išnešamos į lauką, o rudenį, vėstant orui, perkeliamos į namus ar šiltnamį.
