Ar žinote, koks vaismedis seniausias?

Sodininkystės raida glaudžiai susijusi su žmonijos istorija. Žodis sodininkystė literatūroje minimas nuo 1631 metų P. Laurenbergo veikale „Horticulture“ (lotyniškai hortus reiškia ‘sodas’, o colere – ‘auginti’). Sodų (aptvertų sklypų) samprata žinoma nuo viduramžių.

Archeologinės iškasenos rodo, kad žemdirbyste protėviai pradėjo verstis dar prieš mūsų erą: augino rugius, kviečius, avižas. Pagal tautosaką jie galėjo auginti linus, kanapes, daržoves (ropes, burokus, morkas), miškuose, laukuose ir prie sodybų turėjo augti obelys, vyšnios. Tačiau patikimų rašytinių duomenų apie tai, kad baltų gentys Lietuvos teritorijoje augino sodo augalus, nėra. Istorikai tvirtina, kad prieš atsirandant sodininkystei žmogus vartojo laukinių medžių ir krūmų vaisius, uogas.

Atliekant archeologinius kasinėjimus, XIV amžiumi datuojamų vyšnių kauliukų aptikta Maišiagalos (dabar Vilniaus rajonas) piliakalnyje. Anot archeologų, vyšnia laikoma seniausiu kultūriniu vaismedžiu. Kalbininkai nurodo, kad ji Lietuvoje galėjo būti auginama jau V–VII amžiuje.

Maišiagalos piliakalnyje aptikta ir apynių likučių. Alus, kurio gamybai jie ypač reikalingi, Lietuvoje žinomas nuo XI amžiaus. Kartografiniai T. Makovskio paaiškinimai prie M. Radvilos-Našlaitėlio paruošto ir 1613 metais išleisto Lietuvos žemėlapio rodo, kad „gėrimas iš medaus ir vandens, sumaišytas su vyšnių sunka ir įvairiais kvapsniais, iki 100 ir daugiau metų išlaikytas, ypač didikų namuose, savo skoniu ir aromatu praneša žymų Malvazijos vyną“. Kai kuriuose aktuose rašoma, kad dvaruose, ypač Žemaitijoje, XVI amžiuje augintos ir trešnės.