Atgijęs kaip feniksas
Jei esate ištikimas mūsų žurnalo skaitytojas, Ingridos Osinaitės ir Jono Mardosos vardai bei pavardės Jums turėtų būti girdėti. Ši pora negailėjo patarimų ir dalijosi savo baldų, įrankių ir net krosnies atgimimų istorijomis. Kaip jie gyvena, su kokiais sunkumais susiduria, nusprendę restauruoti jau nebe dėvėtą baldą, o jų pačių įsigytą namą Širvintose?
Vienkiemis ir sodyba mieste
„Prieš tai gyvenome visur“, – juokdamasi sako sodybos šeimininkė. Ingrida pradžioje gyveno Utenoje, Jonas – Vilniuje. Nusprendę tapti pora, nusipirko vienkiemį Ukmergės rajone ir apsigyveno ten. „Jį vis dar turime ir ten pastaruoju metu taip pat labai rimtai tvarkomės. Šį vienkiemį turėjome jau dvejus metus, kai nusprendėme dar ir Širvintose, beveik centre, namą nusipirkti“, – pasakoja Ingrida. Pasak Jono, pagyvenę vienkiemyje greitai abu suprato, kad iš ten nuolat važinėti į darbus Vilniuje – per toli. Natūraliai pora ėmėsi ieškoti naujo namo. „Aš labiausiai norėjau, kad jis būtų medinis, būtinai senas, ir dar sulūžęs. Tuo metu galvojau, kad žygdarbį padarysime, jei prikelsime tokį iš numirusių“, – šypsodamasi sako Ingrida.
Išsiruošę apžiūrėti kokios sodybos, į kiekvieną jų pora žvelgdavo labai pragmatiškai. Pirmiausiai žiūrėdavo į kelią, kuriuo reikės kiekvieną dieną važinėti, vertindavo, ar yra elektra, kokie kiti niuansai. Taip ir iš karto suprasdavo, kad vienas ar kitas pasirinkimas atkrenta. „2007-tais nebuvo iš ko rinktis. Viskas keliasdešimt kilometrų atstumu apie Vilnių buvo išpirkta arba kainavo labai daug. Ir šis namas nesužavėjo, tiesiog iš visų apžiūrėtų variantų šis pasirodė tuo metu geriausias. Dabar, kai jau pagyvenome beveik centre, kur daug triukšmo, kur nuolat laksto motociklai, labiau ėmėme vertinti tą pirmą sodybą, kuri nors ir yra toliau, tačiau ten tvyro ramybė. Vasarą ten laiko daugiau leidžiame, nei šiame name“, – sako Ingrida. Jonas priduria, kad daugelis jų pirkinių „atsitinka per fuksą“: „Vienkiemis pirktas panašiai. Ingrida daug šnekėjo apie tai, kad mums reikia sodybos. Ji vis laukė, kada aš imsiuosi iniciatyvos, o aš vis pasižiūrinėdavau, bet nieko nesakydavau. Taip sutapo, kad Ingrida tiesiog užsidegė ir primygtinai ėmė klausinėti, kada, kada kažką pirksime. Turėjau penktadienį surastą vienkiemio skelbimą, kaip variantą. Sekmadienį, ką tik po žiemą praėjusio viesulo, nusivežiau ją ten. Šalta, pavakarys. Nuvažiavome į Molėtų rajoną ir tarp miško keliukų pasiklydome. Pakeliui sutikome senolę, kuri mūsų ieškomo objekto nežinojo, bet pasiūlė užvažiuoti po poros savaičių – apžiūrėti už keliolikos kilometrų parduodamo sesers namo. Sutartą dieną mums parodė apleistą lūšnų lūšną. Per 15 minučių nusprendėme pirkti, kaip ir sakiau, daugiau „per fuksą“, nors iš tikrųjų pirmiausiai mums labai patiko vieta“, – pasakoja Jonas. Jei skaitytojai pamena krosnies atgimimo istoriją, baltoji krosnis, apie kurią pasakojo Ingrida, stovi šio vienkiemio sodyboje. „Oi, kiek ten turėjome peno idėjoms… Dabar, praėjus tiek metų jau kitaip galvoju: norisi kuo mažiau kažką daryti, kažkur lankstytis“, – atvirauja Ingrida.
Namas, dešimt metų stovėjęs tuščias
Širvintose esančios sodybos plotas – 8 arai. Kai naujakuriai pirmą kartą žengė į šios sodybos kiemą, pirmiausiai jame rado daug gelžgalių, seno traktoriaus, kažkokios mašinos kėbulo ir senų, aplūžusių, sergančių obelų mišinį, kurį papildė tvartas su priestatais. Pats tvartas naujiesiems šeimininkams buvo paliktas su visu čia gyvenusių gyvūnų turtu: mėšlu, šienu ir šiaudais. Teko viską iškuopti, išvežti, utilizuoti. Ūkinį pastatą buvo gaila griauti, tad teko dalinai išardyti ir perstatyti pagal savus poreikius. Po truputį kieme įsivyravo tvarka, Jonas iškasė tvenkinuką lelijoms, dar vėliau šalia namo iškilo terasa. Kieme buvo įrengti elektros lizdai, kad būtų galima pajungti elektrinę vejapjovę ar fontanėlį baseinėliui.
Tekstas – Česlavos Deinarovič. Nuotraukos – Lauros Žaliauskaitės.
Visą straipsnį skaitykite „Mano sodybos“ 2020 m. lapkričio mėnesio numeryje.
