Atmintinė patisonų augintojui
Patisonų tėvynė – Pietų ir Centrinė Amerika. Vietiniai gyventojai labai vertino šias daržoves ir plačiai vartojo maistui. Europiečiai su jomis susipažino Kolumbui atradus Ameriką. XVI amžiuje patisonus augino daugelis Europos šalių. Jie nepamiršti ir šiandien.
Šiluma. Iš visų moliūginių daržovių patisonams šilumos reikia daugiausia. Sėklos pradeda dygti esant 13–18 °C. Optimali temperatūra iki žiedų susidarymo – 25–27 °C, mezgantis ir augant vaisiams – 18–25 °C dieną ir 18–20 °C naktį. Esant žemesnei nei 15 °C temperatūrai, augimas sulėtėja, lapai smulkėja, derlius būna menkesnis. Jei per žydėjimą temperatūra nukrenta iki 10 °C, vaisiai gali neužsimegzti. Jie auga naktimis, tad jei šiuo paros metu vėsu (14 °C ir mažiau), derlius būna menkas.
Šviesa. Patisonai – šviesamėgė kultūra, tad darže reikia parinkti saulėtą, nuo šiaurės vėjų apsaugotą vietą. Trūkstant šviesos, augalai ištįsta. Kuo daugiau šviesos, tuo greičiau užsimezga vaisiai ir būna didesnis derlius. Ypač jautriai į užpavėsinimą reaguoja jauni, ką tik prasikalę daigeliai: sėklose buvusios maisto medžiagos jau išeikvotos, o kad jie užaugintų tvirtesnes šaknis, turi užtekti saulės energijos. Daug šviesos reikia ir augalams žydint, formuojantis vaisių užuomazgoms.
Rūgštingumas. Patisonams tinkamiausia neutralios arba silpnai rūgščios reakcijos dirva. Rūgštesnėje jie auga blogiau, tad reikia įterpti kalkių. Šios ne tik sumažina dirvos rūgštingumą, bet ir padidina derlingumą, pagerina jos fizines savybes. Kalkinti patariama likus 2–3 savaitėms iki sėjos.
Laistymas. Patisonų vaisiuose susikaupia 77–95 proc. vandens, tad jo trūkumas dirvoje nieko gero nežada. Tačiau pernelyg didelė drėgmė gali augalus susargdinti. Daugiausia vandens reikia liepos–rugpjūčio mėnesiais, intensyvaus derėjimo fazėje.
Tręšimas. Esant pakankamam apšvietimui, šilumai ir drėgmei patisonai dera labai gerai ir nualina dirvą. Ją reikėtų paruošti iš rudens – praturtinti kompostu, perpuvusiu mėšlu. Šviežiu mėšlu tręšiama tik iš bėdos, įterpiant į 15–20 cm gylį. Gerai, kai organines trąšas papildo mineralinės: azotas, fosforas, kalis. Reikia ir mikroelementų: boro, vario, cinko, molibdeno ir kt. Labai svarbu, kad netrūktų deguonies. Jo kiekis priklauso nuo dirvos mechaninės sudėties – lengvame priesmėlyje daugiau, molingame sklype mažiau, todėl palaisčius ar po lietaus būtina supurenti.
Pixabay nuotr.
