Augalai, slepiantys vaikystės prisiminimus
Tikriausiai visi vaikystėje esame žaidę su gėlėmis. Ir prisimename tas, kurių žiedelį suspaudus iš šonų atsiveria „šuniuko nasrai“. Pievose tokios yra paprastosios linažolės, o darželiuose auginami jų giminaičiai – žioveiniai.
Žiedai visai vasarai
Sodinami gėlynuose, lauko konteineriuose ir kabamuosiuose vazonuose, skinami puokštėms – žioveiniai tinka visur. Tai nuo senų senovės auginami dekoratyviniai augalai, Europoje jie minimi nuo XVI amžiaus vidurio.
Šios gėlės trūkumų turi labai nedaug, o privalumų – ilgas sąrašas. Daigai atsparūs nestiprioms šalnoms, todėl sėti ir sodinti galima gana anksti. Ne itin reiklūs dirvožemiui, nebijo trumpo išdžiūvimo. O žydi šie augalai visą vasarą stambiais, iš tolo matomais žiedynais. Dauguma žioveinių skleidžia stiprų saldoką kvapą. Spalvų pasirinkimas labai didelis, veislės skiriasi stiebų aukščiu ir šakotumu.
Auginimo nesėkmių kilti gali dėl dviejų priežasčių – stipraus vėjo ir šlapios žemės. Žioveiniai nemėgsta skersvėjų ir vėjų nuolat perpučiamų vietų, todėl juos sodinti reikėtų užuovėjoje arba tarp kitų aukštesnių gėlių. Laistyti geriau mažiau nei per daug.
Žioveiniai žydi ilgai ir turi vieną įdomią savybę: rudenį, atvėsus orams, kai daugumos vienmečių augalų žydėjimas baigiasi, juos apima antrasis įkvėpimas. Kai dienomis nusistovi 11–15 °C temperatūra, žiedų vėl pagausėja.
Rūta Beltienė
„Pixabay“ nuotr.
Visą straipsnį skaitykite „Sodo spalvų“ 2023 m. liepos mėnesio numeryje.
