Aukštaūgių augalų vieta sode

Kai kurie aukšti dvimečiai ir daugiamečiai augalai būtini norint kurti sode įdomias vertikalias kompozicijas. Ypač tinka tie, kurių žiedynai panašūs į bokštus ar žvakes. Kokie dar aukštaūgių gėlių nuopelnai? Labai tikslus kraštovaizdžio architektų pastebėjimas: sode jos – tarsi skyrybos ženklai sakinyje. Pasodinkite šių gėlių ten, kur kažko trūksta, ir suskambės išmoningas išbaigtumas.
Šių augalų pasodinti gėlyno gale, prie sienos ar tvoros – paprasčiausias, aiškiausias sprendimas mažiau patyrusiam sodininkui. Tai klasikinis, mėgiamas, dažnas variantas. Bet galima daryti ir kitaip. Vienos veislės augalų „prismaigstykite“ po visą gėlyną. Atsižvelgiant į plotą, jų privalo būti bent keletas. Jeigu gėlyne pasodinsite 1–2 aukštaūgius, vaizdas nė kiek nepagerės. Dar geriau šią idėją įgyvendinti keliuose sodo kampeliuose, kad būtų regimas tęstinumas.
Kai kuriose sodo vietose aukštas daugiametes gėles palikite priekyje. Nebijokite aukštų augalų pasodinti gėlyno priekyje ar priešais bortelį. Toks išdėstymas sukelia netikėtumo įspūdį ir suteikia sodo lankytojui galimybę pažvelgti giliau – kas gi ten, tarp aukštaūgių gėlių? Primename, kad šiuo atveju augalų nereikėtų sodinti per gausiai – ištisinė juosta gėlyno priekyje paslėps viską, kas už jos.

Gyvybingumas ir erdvumas

Užsienio kraštovaizdžio architektai ir dizaineriai labai mėgsta sparnuotąjį vingirį (Thalictrum delavay) ir patagoninę verbeną (Verbena bonariensis). Tiesa, jų žiedų kupstai ne statūs, panašūs į žvakes, o primena miglą, ažūrą. Abu augalai tinka gėlyno priekiui suskaidyti, patraukliam efektui sužadinti, perregimam dailiam fonui sudaryti. Žinoma, jie turi ir neigiamų savybių: atviroje vietoje vingiris nuo vėjo išgula, o patagoninė verbena auginama kaip vienmetė, nes mūsų šalyje žiemoja prastai, pasisėja.
Sodo centras turi traukti dėmesį. Didelių sodų viduryje statomos statulos, dekoratyvūs indai su augalais, bet mažame plotelyje jie atrodo pernelyg formaliai. Daugelis kraštovaizdžio architektų ir dizainerių vertina įspūdingas dvimetes ir daugiametes gėles. Pavyzdžiui, akantų (Acanthus), knipofijų (Kniphofia) lapai aplinkai suteikia struktūriškumo.
Naudojant aukštaūges gėles nesunku vizualiai paaukštinti mažą sodą. Jos gyvybingos, paslepia ryškias linijas ir suteikia erdvumo. Šios gėlės užima nedaug vietos. Puikiais žiedais galėsite gėrėtis nepalenkę – jie bus jūsų akių lygyje, dangaus fone. Pavyzdžiui, milžinai pentiniai, rožūnės be galo patrauklūs.
Prižiūrėdami aukštus augalus susidursite su tokiais pat sunkumais kaip ir žemesniųjų atveju. Skirtumas vienas – kai kurioms aukštoms gėlėms reikalingos atramos. Tvirtas lazdeles į dirvą susmeikite, kol neprasidėjęs žydėjimas. Ilgainiui jos pasislėps tarp lapų ir žiedų. Natūraliose augavietėse kai kurios gėlės puikiai jaučiasi gana atvirose vietose ir vėjo nebijo.
Tūbių, knipofijų ir kai kurių kitų augalų lapija susitelkia stiebų apačioje. Gimtosiose augavietėse jos turi atsilaikyti prieš vėją, kovoti už save, todėl ir sode jas retai tenka ramstyti.