Baldas, užaugęs miške
Pakalniškių kaime Kernavės seniūnijoje nuosavame name su šeima gyvenantis Darius kiekvieną dieną vis labiau įsimyli medį. „Atidumas ir meilė savo darbui, teorinės žinios, kasdienė praktika bei profesionalūs įrankiai ir staklės leidžia nepriekaištingai išpildyti tiek savas, tiek žmonių, kurie kreipiasi norėdami, kad pagaminčiau arba kartu su manimi pagaminti, mintyse ir svajose užgimusių baldų idėjas“, – pasakoja vyras.
Gyvenime ir balduose – jokios imitacijos
Darius gamina baldus ir kitus gaminius tik iš medžio, lietuviško kietmedžio: ąžuolo, uosio, kartais – klevo, guobos. Rečiau vyras ima spygliuočius. „Dirbinu lovas, stalus, komodas, virtuvės baldus, pakopas, palanges, medines interjero ir eksterjero detales ir dar daug ką. Ką sugalvoja užsakovai, o fantazijos, žinoma, jie nestokoja, o jei ir stokoja, tai padeda guglas“, – šmaikštauja Darius. Pasak pašnekovo, jei jau kažką gaminti, tai tik iš to, kas tikra, natūralu, gamtoje sutinkama. Meistrui nei gyvenime, nei gaminiuose nepatinka imitacijos. „Medinis baldas – ilgam gyvenimui. Regis, šiais laikais daugelį tai trikdo – juk kur kas smagiau sukti vartojimo ratą kas penkmetį išmetant senus plokštės dirbinius ir parsivežti vėlei madingus šviežutėlius, dar lengvesnius ir dar labiau tviskančiais fasadais“, – pasakoja Darius.
Pasak pašnekovo, jis tiki tuo, ką daro, ir daro tai, kuo tiki. „Nesakau, kad moku viską, bet ką apsiimsiu padaryti, padarysiu kokybiškai ir laiku. Mielai imuosi neišbandytos konstrukcijos baldų, gaminių ar statinių – jei vienam tai padaryti nepakanka įgūdžių ar staklyno, padarau padedamas mokytojo ar kolegos“, – sako Darius.
Tekstas – Česlavos Deinarovič.
Visą straipsnį rasite žurnalo „Mano sodyba“ gegužės numeryje.
