Biblijos augalas alyvmedis – gausybės ir taikos simbolis

Gausūs alyvmedžių derliai užtikrindavo nuolatines maisto atsargas, todėl juos auginusios tautos buvo tvirtos ir ilgaamžės. Giraičių didėjimas nuolat skatino gyventojų prieaugį ir lėmė Graikijos bei Romos imperijų suklestėjimą. Įdomu ir tai, kad žlungant šioms imperijoms jos buvo naikinamos. Net netolimoje praeityje, vykstant karams su Palestina, Izraelio buldozeriai sunaikino 50 000 alyvmedžių. Valdžia turėjo visiškai aiškų tikslą – iškeldinti iš Gazos ruožo Palestinos ūkininkus, kurių gerovė labai priklausė nuo šios kultūros. Tad nenuostabu, kad šalia Jėzaus gimtinės Betliejaus pasodinti alyvmedžiai buvo laikomi gerovės ir taikos simboliu, o jų sunaikinimas reiškė gerovės ir taikos pabaigą.
Manoma, kad alyvmedis į Viduržemio jūros šalis atvežtas iš Vidurinės Azijos daugiau kaip prieš 6 000 metų. Jau 3 000 metų prieš Kristų jis buvo auginamas Kretos saloje, paplito Senovės Graikijoje ir Romoje, kurios gyventojai gyvulinės kilmės riebalų vartotojus laikė barbarais. Šiuolaikinės medicinos įkūrėjas Hipokratas teigė, kad kasdienis šaukštas alyvuogių aliejaus yra vaistas. Daugelis žmonių laikosi jo patarimo iki šių dienų.

Derlių duoda net tūkstantį metų turintis augalas

Alyvmedis yra amžinai žaliuojantis iki 15 m aukščio medis mažais mėsingais, pailgais lapais, kurie nukrenta kas 2–3 metus. Apatinė lapo dalis yra tamsiai žalia, o viršutinė sidabriškai blizga. Augalas genimas, nes kai kurios šakos jau nevaisingos. Jos turi būti nupjautos, kad duotų dar daugiau vaisių (Jn. 15:2).
Jaunų medžių žievė lygi, bet jiems senstant darosi rambesnė, rievėta ir gumbuota. Senų augalų kamienuose gali atsirasti drevių, uoksų. Alyvmedis labai šakotas, todėl karštą dieną po juo pavėsį randa ir žmogus, ir gyvulys. Vainikai gali siekti 10 m skersmens, tačiau sodininkai juos nugeni iki 6 m – taip soduose padidina tarpus tarp medžių ir gauna didesnį derlių.
Alyvmedžių šaknys įsiskverbia į neįtikėtiną gylį ir visą reikalingą drėgmę gauna tik iš ten. Kaip tik todėl jie žaliuoja net per didžiausias sausras. Giraitėse šie medžiai auga gana atokiai vienas nuo kito – ne mažiau kaip 10 m atstumais. Tankiau susodintų jų galima aptikti tik ten, kur drėkinama žemė. Tokie atstumai reikalingi tam, kad vaisiai gautų kuo daugiau saulės ir greičiau prinoktų. Alyvmedžiai yra labai gajūs – net iš nukirsto medžio kelmo auga naujos atžalos.
Šie augalai žydi gegužės mėnesį mažais kvapniais baltais žiedais. Vaisiai dera visą vasarą ir iki gruodžio mėnesio. Per tą laiką jų spalva kinta nuo žalios iki juodos. Pirmą kartą alyvmedis pražysta ir veda vaisius sulaukęs 8 metų, bet gausiausią derlių duoda sulaukęs 40–50 metų. Žinoma atvejų, kai vaisius veda ir tūkstantį metų turintys alyvmedžiai.
Derlius renkamas krečiant medžio šakas arba daužant jas lazdomis. Alyvuogės byra aplink kamieną ant patiesto audeklo. Jos renkamos tada, kai pradeda kisti spalva. Anksčiau aliejaus spaustuvai būdavo statomi alyvmedžių giraitėse, o dabar surinktos alyvuogės gabenamos į vietinę aliejaus spaudimo bendrovę. Labai svarbu išspausti aliejų per vieną dieną nuo derliaus nuėmimo, nes priešingu atveju nukenčia jo kokybė ir kvapas. Išspaustas produktas iš karto tinkamas vartoti.
Alyvmedžiai puikiai dera ant Palestinos kalvų ir veša atšlaitėse, kur saulės atokaitoje brandina vaisius. Kad užsimegztų pumpurai, žiemą reikalingas kelių laipsnių šaltis. Didelis šaltis gali pražudyti augalus, kuriems būtina vidutinė metinė 15 ºC temperatūra ir žiemos lietūs. Biblinių laikų alyvmedžiai gana maži – dabar galėtume laikyti vaismedžiais, mat jie buvo patys populiariausi tų laikų sodų medžiai.