Bičių dovanos. Viskas, kas ne medus I
Žiedadulkės – tai vyriškosios lytinės augalų ląstelės. Jos turi daug baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų, įvairių cheminių elementų, todėl naudingos tiek bitėms, tiek žmonėms.
Žiedadulkes bitės renka iš įvairių augalų, todėl jos būna įvairių spalvų ir atspalvių. Rinkimas daugiausia vyksta pavasarį, kai žydėjimas intensyviausias. Bitės žiedadulkes, suvilgiusios nektaru ir seilėmis, sulipdo į gumulėlius, kuriuos pritvirtina prie užpakalinių kojelių ir neša į avilį. Avilyje bitės juos sudeda į korių akeles ir tvirtai suspaudžia savo galvelėmis, kad išstumtų orą. Kai korio akelė užpildoma maždaug du trečdalius, likusią dalį bitės užpila medumi ir uždengia vaško dangteliu. Koryje žiedadulkės fermentuojasi, bręsta ir palaipsniui virsta bičių duona.
Stipri bičių šeima per dieną gali surinkti 100–150 g, o per vasarą – 25–30 kg žiedadulkių. Kadangi tokio kiekio yra per daug, bitininkai dalį surenka naudodami specialius rinktuvus. Jie kabinami prie lakų arba dedami po apatiniu aukštu, atsižvelgiant į avilio konstrukciją. Iš rinktuvų žiedadulkės išimamos kiekvieną dieną, nes turi drėgmės. Specialiose džiovyklose jos yra džiovinamos 38–40 ºC temperatūroje. Išdžiūvusios žiedadulkės pasidaro kietos. Jas reikėtų laikyti sandariai uždarytuose induose, tamsiose patalpose, kur temperatūra ne didesnė kaip 12 °C, arba užkonservuoti meduje.
Bičių duona – tai žiedadulkės, kurios apdorotos bičių ir užpiltos medumi, subręsta korių akelėse. Nuo žiedadulkių ji skiriasi tuo, kad turi monosacharidų, pieno rūgšties ir daugiau vitamino K. Pieno rūgštis bičių duonelę konservuoja, neleidžia fermentuotis ir gesti. Ji yra truputį rūgštoka.
Bitininkai pirmiausia išsuka medų, po to korius su duona padeda atgal į avilius, kad bitės juos gerai išvalytų, t. y. likusį medų suneštų į lizdą. Tada koriai atšaldomi ir iškuliami specialiomis mašinomis. Iškulta duonelė persijojama, išvalant priemaišas. Po to ji džiovinama ir laikoma sausoje, gerai vėdinamoje, tamsioje patalpoje, 0–10 °C temperatūroje.
Suaugusiajam patariama kasdien suvalgyti po 15 g bičių duonos. Ji stiprina organizmą, turi įvairių gydomųjų savybių. Kadangi neturiu medicininio išsilavinimo, apie tai nekalbėsiu.
Bičių pienelis – aitri, rūgštoka gelsva tyrelė, kurią gamina 4–15 dienų bitės. Tai pusiau skaidri aitroko skonio medžiaga. Pienelis dažniau gaminamas tada, kai avilyje yra daug jaunų bičių, esant geram medunešiui ir stiprioms šeimoms, kai auginami motininiai vikšreliai. Pienelis yra renkamas iš motininių lopšelių. Iš 5–6 motininių lopšelių galima gauti apie 1 g pienelio.
Jei bitininkai nori surinkti bičių pienelio, jie turėtų bičių šeimoje, geriausia, kai ji ruošiasi spiesti. Tuo metu reikia sugauti motinėlę ir išimti iš avilio, paskui patikrinti lizdą ir, paėmus lopšelius, iš jų surinkti pienelį. Maždaug po trijų dienų ši procedūra pakartojama. Vėliau į šeimą grąžinama sena motinėlė arba pakeičiama nauja. Bitininkai, kurie pienelį renka pramoniniu būdu, tam skirtuose aviliuose, kaip ir augindami motinėles, į dirbtines akeles perkelia kiaušinėlius. Vėliau, kai akelės uždengiamos, jas išlaužia ir surenka pienelį.
Bičių pienelis ypač vertinamas dėl stimuliuojamojo poveikio. Nuo jo pagerėja savijauta, darbingumas, pagyvenę žmonės darosi žvalesni, pagerėja jų jutimo organų veikla.
Bičių pienelį rekomenduojama vartoti 15–30 dienų: suaugusiesiems – po 50–200 mg, vaikams – po 10–50 mg per dieną. Veiksmingiausias ir greičiausiai jis pasisavinamas, kai laikomas po liežuviu.
Vytautas Gaidelis
Pexels nuotr.
