Blakėžudės – pavėsio „žvakės“
2018 m. 25 rugsėjo d.
Blakėžudės (Cimicifuga) – stambūs, ilgaamžiai pavėsio augalai, priklausantys vėdryninių (Ranunculaceae) šeimai. Jų šaknų nuoviras seniau buvo naudojamas blakėms naikinti, todėl šią gentį Karlas Linėjus ir pavadino Cimicifuga. Lotyniškai cimex reiškia „blakė“, o fuga – „bėgimas“.
Kaip ir daugumos vėdryninių šeimos augalų, visos blakėžudžių dalys nuodingos. Kai kurios rūšys auginamos kaip vaistiniai augalai ir naudojamos farmacijos pramonėje. Dabartiniai sistematikai dažnai blakėžudes priskiria juodžolių (Actaea) genčiai. Iš viso yra apie 12 rūšių, paplitusių Šiaurės Amerikos, Europos ir Tolimųjų Rytų drėgnuosiuose miškuose ir pamiškėse. Dekoratyviniams tikslams dažniausiai auginama paprastoji (C. simplex), retkarčiais – dvokiančioji (C. foetida) ir daūrinė (C. dahurica) blakėžudės. Kitos rūšys mažiau dekoratyvios ir gėlynuose labai retos.
Visos blakėžudės yra aukšti augalai. Jeigu pasodintos pavėsyje ir netrūksta drėgmės, jos užauga iki 1,5– 2 m aukščio. Lapai puošnūs, plunksniški, tamsiai žali. Paprastosios blakėžudės išvesta veislių raudonai rudais ar net beveik juodais lapais. Šiuo metu žinomos 8 raudonlapės veislės, besiskiriančios aukščiu, žydėjimo laiku ir lapų spalvos intensyvumu. Viena iš gražiausių – ‘Pink Spike’. Labai retai auginama veislė ‘Variegated’, kurios žali lapai išmarginti baltomis dėmėmis.
Blakėžudžių žiedai smulkūs, susitelkę į tiesias arba šakotas kekes. Jie dažniausiai yra pieno baltumo, tik raudonlapių veislių – švelniai rožiniai. Anksčiausiai ima skleistis dvokiančioji blakėžudė – jau liepos mėnesį. Paprastoji blakėžudė žydi rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Pati vėlyviausia – daūrinė blakėžudė. Ji pražysta tik rugsėjo pabaigoje. Kai kurių veislių (‘White Pearl’) augalai Lietuvoje iš viso nespėja sukrauti žiedų.
Kadangi blakėžudės – tipiški miškų augalai, geriausiai jaučiasi pusiau pavėsyje, drėgnose ir derlingose dirvose. Jeigu netrūksta drėgmės, jas galima auginti ir atvirose vietose, tik tuomet bus žemesnės. Blakėžudės kerojasi lėtai ir yra ilgaamžės. Kerai vienoje vietoje gali augti dešimtmečius.
Blakėžudės dauginamos pavasarį. Kadangi jos plinta lėtai, skaidomi ne jaunesni kaip trejų metų kerai. Laukines rūšis galima dauginti ir sėklomis, kurių užsimezga gana gausiai. Joms sudygti reikalingas šaltas periodas arba stratifikacija. Sėjinukai pirmus kelerius metus vystosi lėtai, jautrūs drėgmės trūkumui ir tiesioginiams saulės spinduliams, todėl šiuo būdu blakėžudės dauginamos gana retai.
