Bonsų formavimo menas
Šis menas atsirado Kinijoje prieš 2 000 metų, vėliau itin paplito Japonijoje. Šio meno esmė – augalus formuoti taip, kad jie atrodytų kuo senesni ir mažesni. Bonsai turi priminti augalus, natūraliai augančius gamtoje ir nuolat pučiamus vėjų. Šie miniatiūriniai medeliai – tarsi gyvos skulptūros. Tam tikrame vazone galima auginti vieną augalą ar visą jų grupę. Skiriama itin daug bonsų formavimo stilių, pavyzdžiui, chokkan (tiesi forma), shakkan (pasvirusi forma), sharimiki (vadinamasis negyvo medžio stilius), fukinagashi (vėjo suformuota forma), kengai (kaskadiška forma), sakkan (trikamienė forma).
Priežiūra
Originali bonsų išvaizda perša mintį, kad jiems reikia išskirtinės priežiūros. Taip iš tikrųjų ir yra. Šiems mažiems medeliams reikia ne tik ypatingos vietos ir tinkamos drėgmės – būtina dažnai genėti šakas ir trumpinti šaknis. Jei nebus laikomasi šių pagrindinių priežiūros taisyklių, bonsai pradės savaip augti ir greitai įgaus savo prigimčiai būdingas formas.
Daugelis pamačiusiųjų šiuos mažyčius medelius užsikrečia jų formavimo „bacila“ – čiumpa vielą, specialius įrankius ir pradeda darbą. Bonsai formuojami daugybę metų. Šia veikla, jei tik yra noro, galima užsiimti nuolat.
Tinkamas „rėmelis“
Bonsai sodinami ir auginami specialiuose plokščiuose keraminiuose induose. Šių vazonų forma – ypatinga, ji pritaikyta prie labai sumažintos medelių šaknų sistemos. Tokius indus dažnai puošia Tolimųjų Rytų ornamentai, jų dugne gausu skylių vandeniui nutekėti. Miniatiūriniai medeliai puikiai atrodo ant pakylų ar lentynėlių, paprastai komponuojami su akmenimis ir įvairiais dekoratyviniais daiktais. Taip kuriamas miniatiūrinis kraštovaizdis.
