Braškės pakeltoje lysvėje
2015 m. 23 vasario d.
Tinkamai neprižiūrėtas braškynas dažnai virsta ištisiniu kilimu, kur kiekviename kvadratiniame metre yra ne vienetai, o dešimtys augalų. Dėl to smulkėja uogos, dėl atsitiktinio dauginimosi sėklomis atsiranda veislių teršėjų ir plantacijos produktyvumas staiga sumažėja. Jokio džiaugsmo neteikia uogų rinkimas. Kontroliuoti ir palaikyti veislės derlingumą lengviausia paaukštintoje lysvėje, kur augalai pasodinti ne mažesniais nei 0,5 m tarpais. Bet jos pakraščiai dėl vandens ir oro poveikio greitai nubyra, o vidurinė dalis, vadina gelda, praranda formą ir, laikui bėgant, nebesulaiko vandens. Taigi geriausia yra lentomis aptverta lysvė.
Sodindamas braškes užliejamoje sklypo dalyje, susidūriau su nepageidautino dirvos sutankėjimo ir sukietėjimo reiškiniu, todėl nusprendžiau lysves paaukštinti 40–50 cm. Joms įrengti reikia daug atvežtinio grunto. Šią užduotį išsprendžiau paprastai. Būsimų lysvių vietoje giliai perkasiau dirvą, ją apversdamas. Iš lentų sukaliau dėžes be dugno – lysvių sieneles. Į vidų įbėriau nedaug smėlio, primečiau šakų, paskui padėjau 40 cm storio sauso šieno sluoksnį, viską gerai suslėgiau. Ant šieno užbėriau 7–10 cm juodžemio, o ant jo nugulė 3–5 cm storio trejų metų pjuvenų sluoksnis. Visą šį daugiasluoksnį pyragą gerai palaisčiau, o paskui pasodinau braškes.
Drėgmė po pjuvenomis laikėsi gerai, todėl po sodinimo (liepos mėnesį) iki pat rudens lysvės nelaisčiau. Augalai gerai prigijo. Nors žiemos pradžioje buvo mažai sniego ir pjuvenos tuo metu įšalo, tapo kietos kaip akmuo, nė vienas augalas paaukštintoje lysvėje nenušalo.
Pavasarį augalai džiugino tamsiai žaliais lapais ir gausiai žydėjo. Šviesių pjuvenų fone buvo pastebimas kiekvienas naujas ūsas, ir, prireikus sodinių, kai kuriuos jų galėjau palikti. Jie gerai įsišaknija drėgnose, puriose pjuvenose, o persodinant lengvai išraunami, nepažeidžiant šaknų. Vis dėlto siūlyčiau įrengti atskirą daiginimo lysvę, nes ūsai trukdo tinkamai prižiūrėti braškes. Su plokščiapjoviu šitokia lysvė nuravima per keletą minučių – dideli tarpai tarp augalų leidžia patogiai dirbti iš visų pusių.
Sodindamas braškes užliejamoje sklypo dalyje, susidūriau su nepageidautino dirvos sutankėjimo ir sukietėjimo reiškiniu, todėl nusprendžiau lysves paaukštinti 40–50 cm. Joms įrengti reikia daug atvežtinio grunto. Šią užduotį išsprendžiau paprastai. Būsimų lysvių vietoje giliai perkasiau dirvą, ją apversdamas. Iš lentų sukaliau dėžes be dugno – lysvių sieneles. Į vidų įbėriau nedaug smėlio, primečiau šakų, paskui padėjau 40 cm storio sauso šieno sluoksnį, viską gerai suslėgiau. Ant šieno užbėriau 7–10 cm juodžemio, o ant jo nugulė 3–5 cm storio trejų metų pjuvenų sluoksnis. Visą šį daugiasluoksnį pyragą gerai palaisčiau, o paskui pasodinau braškes.
Drėgmė po pjuvenomis laikėsi gerai, todėl po sodinimo (liepos mėnesį) iki pat rudens lysvės nelaisčiau. Augalai gerai prigijo. Nors žiemos pradžioje buvo mažai sniego ir pjuvenos tuo metu įšalo, tapo kietos kaip akmuo, nė vienas augalas paaukštintoje lysvėje nenušalo.
Pavasarį augalai džiugino tamsiai žaliais lapais ir gausiai žydėjo. Šviesių pjuvenų fone buvo pastebimas kiekvienas naujas ūsas, ir, prireikus sodinių, kai kuriuos jų galėjau palikti. Jie gerai įsišaknija drėgnose, puriose pjuvenose, o persodinant lengvai išraunami, nepažeidžiant šaknų. Vis dėlto siūlyčiau įrengti atskirą daiginimo lysvę, nes ūsai trukdo tinkamai prižiūrėti braškes. Su plokščiapjoviu šitokia lysvė nuravima per keletą minučių – dideli tarpai tarp augalų leidžia patogiai dirbti iš visų pusių.
Remigijus Urbonas
