Cūgos ir pocūgės – rečiau auginami spygliuočiai
2016 m. 4 liepos d.
Cūga ir pocūgė – įdomūs spygliuočiai, turintys panašius ir sunkiai įsimenamus vardus, bet Lietuvoje auginami jau daugiau kaip šimtą metų. Natūraliai paplitę Šiaurės Amerikoje. Nors yra keletas rūšių, kilusių iš Azijos kraštų, bet jos pas mus beveik neauginamos. Kodėl šį kartą prisiminėme abudu medžius? Greičiausiai todėl, kad jie per mažai žinomi, bet tikrai verti didesnio dėmesio: iš cūgų suformuota gyvatvorė gali būti alternatyva jau kiek atsibodusiai eglių gyvatvorei, o pocūgė – papuošti želdynus kaip originalus akcentas. Kviečiame pažinti šiuos du giminingus spygliuočius, priklausančius pušinių šeimai (Pinaceae), iš kurios gerai pažįstame eglę, pušį, kėnį, maumedį…
 Kanadinė cūga ‘Nana’ Vilniaus universiteto Botanikos sode. |
Cūga (Tsuga) panašiausia į eglę, nes laja taip pat būna piramidės formos, tik šiek tiek platesnė, šakos išsidėsčiusios horizontaliai ir plačiai išsišakojusios, spygliai gan trumpi ir išsidėstę dviem plokščiomis eilėmis. Natūraliose augavietėse šis medis yra ilgaamžis, net iki 500–600 metų. Nėra tikslių duomenų, kada cūgos atkeliavo į Lietuvą pirmą kartą, bet nuo seno buvo sodinamos dvarų parkuose. Seni medžiai, siekiantys iki 25–30 m aukštį, auga Trepų (Tauragės rajonas), Renavo (Mažeikių rajonas) ir kitų dvarų parkuose. Ten pasodintos kanadinės cūgos.
Antroji herojė – didžioji pocūgė (Pseudotsuga menziesii), kuri taip pat savaime auga Šiaurės Amerikoje ir Kanadoje, tik jau kitoje, vakarinėje, žemyno pusėje, palei Ramiojo vandenyno pakrantę beveik iki Meksikos sienos. Angliakalbiai ją vadina Douglas fir škotų botaniko D. Douglaso garbei, kuris XIX amžiuje atvežė jos sėklų į Europą. Tai labai polimorfiška rūšis, t. y. gamtoje galima rasti daugybę skirtingų formų ir porūšių.
Pocūgių yra 4–5 rūšys (skirtingų šalių botanikai turi skirtingą nuomonę), bet Lietuvoje auginama tik didžioji. Tiesa, kai kuriuose lietuvių literatūros šaltiniuose galima rasti ir pilkosios pocūgės vardą, bet daugelis kitų šalių botanikų linkę ją vadinti didžiosios pocūgės varietetu, o ne atskira rūšimi.
Pocūgių yra 4–5 rūšys (skirtingų šalių botanikai turi skirtingą nuomonę), bet Lietuvoje auginama tik didžioji. Tiesa, kai kuriuose lietuvių literatūros šaltiniuose galima rasti ir pilkosios pocūgės vardą, bet daugelis kitų šalių botanikų linkę ją vadinti didžiosios pocūgės varietetu, o ne atskira rūšimi.
Edita Turskienė, Vilniaus universiteto Botanikos sodas
Plačiau apie cūgas ir pocūges skaitykite žurnalo „Sodo spalvos“ birželio numeryje.
