Cūgos – rečiau auginami spygliuočiai
Cūgos – įdomūs spygliuočiai, turintys panašius ir sunkiai įsimenamus vardus, bet Lietuvoje auginami jau daugiau kaip šimtą metų. Natūraliai paplitę Šiaurės Amerikoje. Nors yra keletas rūšių, kilusių iš Azijos kraštų, bet jos pas mus beveik neauginamos.
Cūga (Tsuga) panašiausia į eglę, nes laja taip pat būna piramidės formos, tik šiek tiek platesnė, šakos išsidėsčiusios horizontaliai ir plačiai išsišakojusios, spygliai gan trumpi ir išsidėstę dviem plokščiomis eilėmis. Natūraliose augavietėse šis medis yra ilgaamžis, net iki 500–600 metų. Nėra tikslių duomenų, kada cūgos atkeliavo į Lietuvą pirmą kartą, bet nuo seno buvo sodinamos dvarų parkuose.
Susipažinkite: kanadinė cūga
Kanadinė cūga (T. canadensis) savaime auga ne tik Kanadoje (nors pavadinimas sufleruoja ką kita), bet ir JAV šiaurės rytuose palei Atlanto pakrantę bei aplink Didžiuosius ežerus. Ten ji randama ir lygumų, ir kalnų miškuose kartu su cukriniu klevu. Natūraliose augavietėse šis medis siekia iki 25–30 m, kaip ir Lietuvoje, bet yra 50 m ar net 60 m aukščio individų. Nors jis ir turi nemažai panašumų į eglę, bet abu augalus lengva atskirti pagal spygliukus. Cūgos jie būna trumpesni, apie 1–1,5 cm (eglių apie 1,5–2,5 cm), plokštesni. Viršutinė pusė ryškiai žalia, kaip ir eglių, o apatinė turi baltus ruoželius, kurie medžiui reikalingi ne šiaip sau – pro juos patenka fotosintezei reikalingas anglies dioksidas. Beje, matomus baltus ruoželius turi ir kai kurios eglės, pavyzdžiui, serbinė, kėniai bei kiti augalai. Spygliukai gali būti nevienodo ilgio, šiek tiek siaurėjantys. Viena iš labiausiai vertinamų kanadinių cūgų savybių – jų spygliai mažiau dygūs ir švelnesni nei eglių.
Kanadinė cūga yra vienanamė, t. y. ant to paties augalo kartu žydi vyriški ir moteriški žiedai (strobilai). Galbūt kam nors ir keista, bet gamtoje nemažai medžių ir krūmų, kai moteriški ir vyriški individai atskiri (kaip ir gyvūnų pasaulyje), pavyzdžiui kadagio. Kad vėliau subręstų kankorėžiai ar (lapuočių) sėklos, reikia, jog netoli „moteraičių“ augantys „vyrukai“ apdulkintų moteriškus žiedus. Kanadinės cūgos strobilai pradeda dulkėti gegužės mėnesį, ir, jei sėkmingai pasidarbuoja vėjas ir vabzdžiai, rudenį subręsta kankorėžiai. Jie visai nedidukai, tik 1,5–2 cm skersmens, ovalūs, panašesni į maumedžio nei į eglės. Mažos, 2 mm skersmens, sėklos pabyra ant žemės, ieškodamos vietos sudygti, o kankorėžiai ant šakelių gali išsilaikyti per visą žiemą. Tiesa, Lietuvoje cūgos juos subrandina retai.
Puiki alternatyva eglių gyvatvorėms
Kanadinė cūga auga gan sparčiai – per metus apie 0,25–0,5 m (atsižvelgiant į dirvos derlingumą ir kitus veiksnius), todėl pas mus dažnai sodinama kaip gyvatvorinis augalas. Ji pakanti karpymui. Per metus užtenka apkirpti 1–2 kartus, ir tai geriausia daryti vasarą. Tankioje gyvatvorėje labai mėgsta sukti lizdus paukščiai, sodininkų draugai. Kaip jau minėta, cūga yra spygliuotis, tad žaliuos ir puoš kiemą visus metus. Nekarpoma gyvatvorė gali augti kaip pavienis erdvaus kiemo akcentas arba parkuose ir miškuose, kur sudarys patrauklius ir nuolat žaliuojančius masyvus.
Kanadinė cūga geriausiai auga vidutinio drėgnumo ir derlingumo dirvoje, ir jos poreikiai yra panašūs į eglės. Šis medis prastai atrodys ir skurs, jei pasodinsite nederlingoje, smėlingoje ir sausokoje vietoje. Nors geriausiai jis auga saulėtoje vietoje, bet neblogai jausis ir daliniame pavėsyje. Žiemomis kanadinė cūga gali šiek tiek apšalti, tad geriausia sodinti augalą, kuris išaugintas lietuviško klimato sąlygomis, o ne atvežtas iš šiltesnių kraštų – Olandijos, Vokietijos ar Čekijos.
Pixabay nuotr.