Darbai gėlyne lapkričio mėnesį

Gėlyne darbai eina į pabaigą. Svarbiausia – laiku pridenkime rožes. Daugumai veislių kritinė temperatūra yra –8–10 °C. Rožės žiemojimui paruošiamos iš anksto. Nuo rugpjūčio vidurio tręšiama tik fosforo ir kalio trąšomis. Mūsų klimato sąlygomis visas rožes, išskyrus parko, reikia dengti. Ir didžiausi entuziastai nusivilia, tinkamai nepridengę „atsparių šalčiams“ vijoklinių augalų. Stipriai nuaugusios rožės (išskyrus vijoklines) truputį apgenimos. Fungicidų tirpalu nupurkštus augalus žiemai reikia apkaupti žemėmis. Saugokime, kad neapnuogintume šaknų. Geriau atsineškime naujos žemės ir aplink stiebus supilkime 20–30 cm aukščio kaupelius.
Pradėjus šalti, rožes pridenkime eglišakėmis ar sausais medžių lapais. Antruoju atveju reikia padėti bent kelias eglišakes – tada geriau praeina oras ir apsisaugoma nuo graužikų. Naudojamos ir pjuvenos, tačiau jas kiekvieną pavasarį reikia nuimti. Kai temperatūra nuolat nukrinta iki –6 °C, rožes reikia visiškai pridengti eglišakėmis, apvynioti daržo plėvele. Galimas ir sausas dengimas: padaromi rėmai, statomi įvairūs karkasai, naudojamas ruberoidas, kartonas ir polietileno plėvelė. Šiuo atveju tarp rožių ir dangos reikėtų palikti bent 20 cm oro tarpą ir vėdinimo angas.
Vijoklinės rožės suguldomos, apačioje padedama eglišakių ir keli lentgaliai, kad geriau vėdintųsi. Viršų pridengiame eglišakėmis ir daržo plėvele, stipriai aprišame špagatu, galuose paliekame angas. Nepamirškime panašiai apkloti raganių, hortenzijų, budlėjų, sumedėjusių bijūnų.

Kiti darbai gėlyne

Jei sode auginame pluoštinę juką (Yucca filamentosa), ją taip pat apsaugokime. Didžiausią pavojų kelia ne žiemos šaltis (augalas išveria iki –20 °C), bet drėgmė šaltuoju metų laiku. Nei lapai, nei šaknys neturi mirkti vandenyje per atlydžius. Dirva pamulčiuojama durpėmis, žieve ar pjuvenomis, o juka apklojama eglišakėmis, uždengiama dvišlaičiu stogeliu, kad nubėgtų vanduo. Sunkioje ir drėgnoje žemėje augalai žiemą dažnai iššąla ar supūva.
Senesniuose gėlynuose reikėtų pamulčiuoti daugiametes gėles: astilbes, vilkdalgius, flioksus, monardas, bergenijas, rodžersijas, nes per keletą metų jų šaknys iškyla į paviršių ir gali pašalti. Mėnesio pabaigoje eglišakėmis pravartu pridengti visžalius alpinariumo augalus ir dvimetes gėles: našlaites, rusmenes, šiurpinius gvazdikus.
Auginantiems rododendrus, bugienius, mahonijas ir kitus visžalius lapuočius žinoma, kad žiemą jie turi pasitikti drėgnoje dirvoje. Jei ruduo sausas, šiuos augalus tenka laistyti iki užšąlant. Jau dabar pravartu pastatyti lengvus karkasus, kad būtų galima apkaišioti eglišakėmis ar pridengti kita medžiaga, siekiant apsaugoti nuo saulės ir aštrių vėjų, sumažinti vandens garinimą per lapus.

O kaip reikalai su kambarinėmis?

Kambarinės gėlės laikomos arčiau langų, nes dienos tamsios ir trumpos. Dauguma jų kartą per metus turi kiek pailsėti, todėl mažiau laistomos. Jei vandens pilsime gausiai, skatinsime augimą, o augalams neužteks šviesos ir jie ims skursti, tįsti.
Šiuo metu žydinčias azalijas, ciklamenus, orchidėjas, sanpaulijas, kalijas laistykime šiltu vandeniu, retkarčiais patręšdami silpnu trąšų tirpalu (1 g /1 l vandens). Azalijos laikomos šviesiausioje patalpoje, purškiamos. Jas ir ciklamenus geriau laistyti iš apačios, pilant vandenį į padėklus. Ciklamenai geriau jaučiasi vėsesniame kambaryje.
Įprastinė priežiūra – valomos dulkės, kad lapai galėtų sugerti saulės šviesą, drėgmę, o žemė nuolat purenama. Žemės paviršiuje kartais susidaro šviesios apnašos. Tai dažniausiai yra druskos, besikaupiančios garuojant vandeniui. Jų atsiranda, kai augalai laistomi kietu vandeniu, kelerius metus nekeičiant žemės ar pernelyg gausiai tręšiant. Žalios apnašos – samanos, atsirandančios, kai žemė ilgai būna pernelyg šlapia arba oro drėgnis didelis (pavyzdžiui, žiemos sode).