Darbai sode gegužės mėnesį
2018 m. 8 gegužės d.
Gegužė – paskutinis pavasario mėnuo, ir kasdien darosi vis šilčiau. Per šį mėnesį įvyksta tikras perversmas: pradžioje sprogsta pumpurai, o antroje pusėje trešnės, slyvos, vyšnios, po jų kriaušės ir obelys nutvieskia visą kraštą balsvai rausvu žiedų kilimu, sodų pakraščiuose išskleidžia kvepiančias kekes šermukšniai. Visur išplinta žaluma, sudygsta, kas pasėta.
Kadangi gegužė dažnai būna sausa, reikia laistyti visus naujai pasodintus augalus (medelius, krūmus, gėles), pasėtą veją, sudygusias daržoves. Šaltas vanduo netinka. Privalomas darbas – dirvos purenimas po lietaus ar paliejus.
Iki gegužės vidurio dar galima sėti žolę. Vejos augimas tiesiogiai priklauso nuo drėgmės, šilumos ir dirvos derlingumo. Tad apibrėžti tikslų pjovimo dažnumą sudėtinga. Jis priklauso nuo žmogaus poreikių, pjovimo galimybių. Sezono metu dažniausiai bent kartą per savaitę pjaunama dekoratyvi parterinė veja, du kartus per mėnesį – universali. Svarbiausia yra nustatyti tinkamą aukštį. Atsižvelgiant į drėgmę, dekoratyvinių ir sportinių vejų aukštis turi būti 3–4 cm, kitų tipų – 4–5 cm. Be to, būtini pakankamai aštrūs peiliai. Naudojant benzininę vejapjovę juos reikia pagaląsti nupjovus 100 a. Siekiant gražaus bendro vaizdo, pakraščiuose ir aplink įvairius objektus žolę tenka pjauti žoliapjove (trimeriu), žolės žirklėmis.
Niekas nesiginčys dėl naudingų vabzdžių teikiamo gėrio. Sudarykime jiems sąlygas gyventi ir daugintis. Naudokime kuo mažiau cheminių preparatų, naikinančių ne tik žalingus, bet ir naudingus vabzdžius. Sodinkime augalus, viliojančius nektaru, spalvomis.
Norint išgelbėti pelių ar kitų graužikų apgraužtus medžius, šį mėnesį, judant sultims, skiepijama tilteliu. Galima tęsti perskiepijimo darbus, pradėtus balandį.
Žydinčiame sode didžiausi rūpesčiai – dėl galimų ligų ir kenkėjų. Žiemą pastudijavę šią sudėtingą sritį, iš anksto apsirūpinę reikiamais preparatais, dabar atidžiai stebime augalų vystymosi fazes ir tinkamai atliekame profilaktinius purškimus. Obelis ir kriaušes purškiame nuo erkių, kandžių, žiemsprindžių, rauplių, vaisiapūdžio. Vyšnioms pavojingiausios ligos – kokomikozė ir moniliozė. Grėsmingi slyvų, trešnių kenkėjai – pjūkleliai, amarai. Serbentus labiausiai reikia saugoti nuo serbentinės erkutės, lapų dėmėtligių, miltligės, agrastus – nuo valkčio. Žydinčias braškes taip pat reikėtų nupurkšti profilaktiškai nuo kekerinio puvinio, avietinio ir žemuoginio straubliukų, lapų dėmėtligių.
Kitas nerimo šaltinis – šalnos. Nelygu sodo dydis, tarp vaismedžių kas 8–10 m sukraunamos dūminės krūvos (0,5–0,7 m3 sausų šiukšlių, durpių, pjuvenų, smulkių šakų). Jos užkuriamos, kai temperatūra nukrenta žemiau 3–4 °C šilumos, ir laukiama, kad ši mažės toliau. Kitas būdas – vakare, prieš šalną, pomedžius palaistome, o jai užėjus vandeniu apipurškiame ir vaismedžius. Kai šalnos stipresnės ir ilgesnės, purkšti reikia ir naktimis. Braškės taip pat palaistomos, uždengiamos sodo plėvele.
Gegužė – pats tulpių žydėjimas. Skindami žiedus puokštėms, palikite bent 2–3 lapus, kad užaugtų geri svogūnai. Be gailesčio iškaskite grybinėmis ar virusinėmis ligomis sergančius augalus. Stenkitės, kad tulpės kuo ilgiau žaliuotų (bus didesni svogūnai), laistykite ir tręškite. Panašiai prižiūrimos ir kitos svogūninės gėlės.
Nužydėjus neužmirštuolėms, raktažolėms, plukėms, pradeda skleistis margutės, dekoratyviniai česnakai, dailieji auskarėliai, laumenės.
Savaime pasisėjančių augalų (neužmirštuolių, tiesiaragių našlaičių, sinavadų, rusmenių, kochijų) žiedynų galima ir nekirpti. Kasmet netikėtai vis kitose vietose pasirodantys žiedai suteikia sodui natūralumo ir spontaniškumo. Žinoma, „netvarkos“ negalintys pakęsti žmonės turėtų neleisti subręsti sėkloms.
Sodinami kardeliai, jurginai: pirmiausia nesudaiginti, vėliau sudaiginti. Įšaknydinti jurginų ūgeliai į lysves iškeliauja paskutiniai.
Galima pradėti dauginti auginiais daugiametes gėles: smulkiažiedes chrizantemas, astrus, rykštenes, saulaines, astilbes, flioksus. Į nuolatinę vietą sodinami vienmečių daigai.
