Darbai sode gruodžio mėnesį
Diena vos pramerkia akį, kad atskirtų naktį nuo nakties, ir vėl susigūžia rūškaname kiaute. Saulė, vis nuo mūsų toldama, šviečia tik 30–80 valandų – net 10 kartų trumpiau nei birželį. Tomis trumpomis dienomis turime rasti laiko tam tikriems sodo darbams.
Gruodui sukausčius laukus ruoškime ūglius vaismedžiams skiepyti. Žiemos negandas geriausiai ištvers nupjautieji prieš didesnius šalčius, gilios ramybės fazėje, vienmečiai (15–20 cm ilgio), geriau nuo pietinės vaismedžio pusės (vilkūgliai netinka). Iki pavasario jie laikomi įkasti lauke, nuo saulės apsaugotoje vietoje, ar rūsyje, drėgname smėlyje.
Aprišalai saugo vaismedžius nuo kiškių. Patikrinkime juos. Jei pažeista tik žievė, nedelsdami, kol neapdžiūvo brazdas, žaizdą apriškime polietileno plėvele ar kelių sluoksnių audinio skiaute. Žievė pavasarį ataugs, augalas nenudžius. Jei apgraužta ir mediena, vaismedį teks nupjauti iki sveikos vietos. Gausiai pasnigus, pomedžiuose sniegą sutrypkime, kad prie kamienų neprieitų pelės. Tai daryti naudinga net ir tada, kai jo nedaug.
Jei sniego danga negili, ant braškių užmeskime žagarų, paklokime šiaudų, kitaip esant –12–15 ºC šalčiui jos iššals. Kol žemė neįšalusi, mulčiuoti nerekomenduojama, nes greičiau vystosi įvairūs puviniai ir pelėsiai.
Patikrinkime, ar ant serbentų šakučių nėra serbentinių erkučių. Išsipūtusius, nenormalaus dydžio pumpurus galima nuskinti, sudeginti ir dabar. Virusinę ligą – serbentinių erkučių platinamą žiedų pilnavidurę – išnaikinti sunku. Serbentams žydint, kai kenkėjų veikla intensyviausia, purkšti negalima. Todėl, jei erkučių daug, pažeistas šakeles reikia išpjauti palei pat žemę.
Žiemojantiems paukščiams įrenkime lesyklėles. Didesni šaltąjį laikotarpį išgyvena lengviau, mažesniems be žmogaus pagalbos pramisti sunku. Sukalkime daugiau inkilų zylėms, musinukėms, raudonuodegėms. Joms labiau tinka nameliai iš stuobrelių, panašūs į uoksus. Jei oras nešaltas, lesinti nereikia – maisto paukšteliai susiranda patys.
Žemę dengiantis 10 cm storio sniego sluoksnis yra geriausia augalų apsaugos priemonė. Jei jo danga plona, o laukiame stipresnio šalčio, kasdami nuo takų užmeskime ant jaunų medelių ir krūmelių šaknų, lepesnių augalų, gėlynų. Nebarstykime takų druska. Tirpdama ji gali sunaikinti daugelį augalų pakraščiuose. Geriau naudokime smėlį.
Gausiai pasnigus, nuo spygliuočių nupurtykime sniegą, nes jis išlaužo ir išlanksto šakas. Krūmus galima laisvai surišti. Sniegas savaime greičiau nukrenta nuo apvaliai apkarpytų gyvatvorių ar augalų.
Užtvaros nepakenks. Dekoratyviniams krūmams, ypač visžaliams, pastatykime užtvaras nuo vėjo, sniego. Labai tankios, neperpučiamos šiam tikslui netinka. Jos vėją nukreipia į viršų, o iš ten – į tolesnę sodo teritoriją. Reta užtvara perpus sumažina vėjo greitį. Jei sodas ir gėlynas yra vėjuotoje vietoje, neprošal pagalvoti apie stacionarias užuovėjas, užtvaras.
Nuskinkime nuo saulės parudavusius, dėmėtus dyglialapės mahonijos lapus. Pavasarį jie ataugs.
Žiemos egzaminą laiko augalai, palikti lauke, dideliuose vazonuose ar konteineriuose. Jiems, ypač mieste augantiems, reikia didesnės pagalbos.
Geriausiai visžaliai augalai žiemoja vėsiame rūsyje, įstiklintame balkone, nešildomoje verandoje, terasoje ar šiltnamyje. Miesto gatvėse augančių sunešti į patalpas nėra kaip. Galime pasinaudoti Europos šalių patirtimi. Daugelyje miestų vazonai su augalais rudenį įdedami į specialia medžiaga pašiltintus krepšius ar dėklus. Dėklai – dekoratyvūs, pintų vytelių ar medžiaginiai, įvairių spalvų ar dydžių.
Visžalius augalus galima sudėti į medinę dėžę ar šalčiui atsparų didesnį daiktą. Aplink kiekvieną turėtų būti maždaug 15–20 cm storio orui laidus apsauginis sluoksnis: putplasčio granulės, keramzitas, sausos samanos, lapai, skalda, popierius. Vazonų žemę apklokime keliais daržo plėvelės sluoksniais. Ant jos galima užberti akmenukų. Tuomet vazonai atrodys gražiau, vėjas nenupūs plėvelės, laikysis drėgmė. Augalams šilčiau būna prie pastato sienos, užuovėjoje, prie aukštų medžių, krūmų, įvairių sienelių.
Pixabay nuotr.
