Darbai sode spalio mėnesį

Gerokai atvėso. Žvarbus vėjas ir negailestingas lietus mėto ant žemės vėlyviausių veislių obuolius. Dažnos šalnos, danguje šeimininkauja debesys, o mes soduose…

Tvarkome ištuštėjusius sodo plotus. Sukasta dirva negrėbstoma, paliekami stambūs grumstai. Pro juos žiemą lengviau prasiskverbs krituliai ir šaltis. Sušalęs kritulių vanduo suardo didelius žemės gabalus ir dirva tampa puri. Jei reikia, organines trąšas paskleiskime ant paruošto ploto ir negiliai įterpkime kastuvu. Iki stipresnių šalčių paskutinį kartą perkaskite ir komposto krūvas.

Kur dėti nukritusius lapus? Nukritusius lapus sugrėbkite, išsirinkite ligotus ir išmeskite. Kitus kompostuokite. Jais mulčiuokite visžalius augalus, berkite prie gyvatvorės pagrindo. Labai svarbu kuo greičiau sugrėbti ant vejos nukritusius lapus. Kuo ilgiau jie gulės, tuo stipriau nukentės žolė – pagels, pradės pūti lapai. Pusiau suirusius lapus berkite į duobes, iškastas vaismedžiams sodinti. Jie virs papildoma trąša. Jei tokius lapus sumaišysite su molinga žeme, jos laidumas padidės, jei su smėlėta – ilgiau išsilaikys drėgmė.

Sodo baldus sunešame po stogu. Dienos vėsta, todėl sėdėti lauke nelabai miela. Lengvus baldus suneškite į sandėliuką. Kieme palikite tik vieną kitą drėgmės nebijantį suolelį arba krėslą, ant kurio galėsite pailsėti po darbų. Kitus nuvalykite ir laikykite sausoje vietoje. Labai drėgmės bijo iš vytelių pinti baldai.

Spalį sodinami vaismedžiai. Kiek kitokį sodą turėsite, jei įsiveisite derančią gyvatvorę. Viena eile išrikiuokite raudonuosius, juoduosius ar baltuosius serbentus (kas 30–50 cm), stiebinius agrastus (kas 50–70 cm), svarainius (apie 40 cm atstumais). Aukštas derančias gyvatvores galima suformuoti iš medlievų, švelniųjų gudobelių. Tik derlius bus mažesnis, negu subręsta ant pavienių augalų.

Paskutinį sodinimo terminą lemia oro sąlygos. Vaismedžių ir vaiskrūmių sodinti bus negalima maždaug nuo lapkričio vidurio, nes tada prasideda didesni ir labiau jaučiami temperatūrų svyravimai.

Baliname vaismedžių kamienus. Tai daryti reikia rudenį, o ne pavasarį, jei tikrai norima juos apsaugoti nuo staigių temperatūros svyravimų, kenkėjų ir ligų. Vaismedžių kamienus aprišame nuo graužikų.

Naikiname ligų užkratą. Spalio pabaigoje arba lapkričio pradžioje, kai visi lapai jau nukritę, apžiūrėkime vaismedžius. Pirmiausia būtina patikrinti obelis ir slyvas. Nurinkime mumifikuotus vaisius (supuvusius ir išdžiūvusius, kabančius ar prisiklijavusius prie šakų). Juos užkaskime toliau nuo sodo, kad žūtų ligos užkratas, kuris gali įsiskverbti į ateinančių metų derlių.

Ruošiamės skiepyti. Kai pasibaigia vegetacija ir vaismedžiai iš dalies pereina į ramybės būseną (meta lapus), laikas pasiruošti skiepų. Nuo išorinės lajos dalies pjaunami stiprūs ir sveiki pirmamečiai ūgliai su susiformavusiais miegančiais pumpurais. Jie turi būti apie 40 cm ilgio ir su maždaug 5 mm skersmens pagrindais. Iš kiekvieno galima paruošti 3–4 skiepūglius. Jei sode vienu metu pjauname kelių skirtingų veislių vaismedžių ūglius, jų nesupainiokime. Prie ryšulėlių prikabinkime lapelius su pavadinimais.

Graikinių riešutmedžių derlius. Geriausios kokybės riešutus surinksime nuo žemės. Jie nubyra ne visi vienu metu, tad po riešutmedžiais teks lankytis kiekvieną dieną. Riešutai nebijo silpnų šalnų. Surinktus nuplauname. Nuvalome juodas apvalkalų liekanas. Po to riešutus džioviname sausoje, vėdinamoje patalpoje. Tik gerai išdžiūvę jie praranda kartumą ir įgauna saldumo.

Paskutinis tręšimas. Spalį dirvą galima kalkinti medžių pelenais. Mėnesio pabaigoje pravartu barstyti sunkiai su žeme susimaišančias trąšas. Dažniausiai naudojamos tos, kuriose yra fosforo ir kalio. Negalima augalų tręšti trąšomis su azotu. Netikslinga naudoti kompleksines trąšas, kurių sudėtyje yra lengvai į gilesnius dirvos sluoksnius išplaunamo azoto.