Darbai sode vasario mėnesį
2019 m. 5 vasario d.
Žiema dar nesibaigė, bet kuo toliau, tuo mažiau apie ją galvojame, su nekantrumu laukiame, kada sėsime, sodinsime. Bet neskubinkime įvykių. Kad viskas rutuliotųsi sklandžiai, vasarį taip pat turime atlikti kai kuriuos darbus.
Vasarį įvertiname šalčio pažeidimus. Tai nesudėtinga – tereikia keliskart išilgai ir skersai perpjauti šakeles ir pumpurus. Šakeles pamerkiame į vandenį, kad atitirptų. Po kelių valandų jau galime jas apžiūrėti. Šalčio nepažeistų šakelių pjūviai bus šviesūs, o pažeistų – patamsės, papilkės, paruduos ar net pajuos. Pažeidimai gali būti masiniai, jeigu po šiltos žiemos pradžios staiga užpuolė šalčiai.
Laikas ruošti juodųjų ir raudonųjų serbentų auginius, kuriuos sodinsime pavasarį. Norėdami iš jų išauginti sodinukus, pjauname 20–25 cm ilgio stiebų atkarpas su 2–3 pumpurais. Galus įstrižai įpjauname ir užtepame sodo tepalu. Auginius pamerkiame į vazą su vandeniu. Ją pastatome šviesiame, vėsiame kambaryje, ant vakarų, šiaurės vakarų, rytų ar šiaurės rytų palangės. Vandenį keičiame kas 2–3 dienas. Kai apatinėje auginių dalyje pamatome baltų šaknelių užuomazgas ir sprogstančius pumpurus, vandenį stiklainyje pakeičiame maitinamuoju tirpalu (1 l vandens ištirpinamas 1 arbatinis šaukštelis trąšų vaismedžiams ir vaiskrūmiams). Vazą apvyniojame šviesai nepralaidžia medžiaga. Šis būdas tinka ne tik serbentams, bet ir agrastams, šaltalankiams dauginti.
Jei nešalta ir nevėjuota, genime dekoratyviuosius sodo augalus. Daugelio krūmų šakeles patrumpiname iki 1/3, kad atėjus pavasariui pradėtų šakotis. Pašaliname pažeistas, lūžusias, sergančias, susikryžiavusias ir į krūmo vidų augančias šakeles. Negenime prieš lapų sprogimą žydėsiančių krūmų: svarainių, forsitijų, migdolų. Tai padarysime, kai jie peržydės.
Atliekame atjauninamąjį genėjimą. Senesnių ir pernelyg į šalis išsikerojusių krūmų šakeles patrumpiname net iki 2/3, visai išpjauname seniausias storas šakas. Patartina šitaip kasmet apgenėti 2–3 krūmus, kad sodas neatrodytų „nuogas“. Taigi tuos pačius augalus atjauninsime kas kelerius metus.
Vos tik žemė atšils, spygliuočius verta patrešti kompleksinėmis trąšomis. Jas galima berti ant tirpstančio sniego likučių – nereikės sumaišyti su žeme, nes greitai su vandeniu susigers į dirvą.
Ištirpus sniegui, apžiūrime spygliuočius. Išgenime lūžusias šakeles, kad žaizdos apdžiūtų iki sulčių judėjimo pradžios. Vėlesnis genėjimas gali susilpninti augalus. Nuo sniego svorio nulinkusias šakeles pakeliame ir pririšame. Po kelių savaičių augalai atgauna įprastą formą. Tada juos atrišame.
Pakartotinai nubaltiname vaismedžių kamienus, kad sultys jais pradėtų tekėti vėliau. Be to, žievė netrūkinės esant ryškiems temperatūros svyravimams dieną ir naktį, o pumpurai neišbrinks per anksti. Kamienų baltinimas ypač svarbus šiltą žiemą.
Genime obelis, vėliau – serbentus, agrastus ir šilauoges. Didesnes žaizdas iš karto užtepame sodo tepalu.
Į dėžutes laikas sėti žemuoges. Laiku laistant ir išpikavus daigus, gerai vėdinant, iki gegužės susidarys gražūs kereliai. Pasodintos lysvėje žemuogės jau pirmųjų metų vasaros pabaigoje sunokins uogas.
Prižiūrime tvenkinuką. Jei žiema šilta, tereikia sieteliu išgaudyti nuo dugno pakilusius nešvarumus, į paviršių išplaukusias negyvas žuvis. Jei šalta, lede iškertame eketes, kad žuvusių žuvų pavasarį būtų kuo mažiau.
Prižiūrime veją. Šiltą žiemą ir per atodrėkį neleiskime vejoje susidaryti baloms. Jei jos stovės kelias dienas, gali pradėti pūti žolė. Pirmiausia šakėmis subadykime veją, kad vandeniui būtų lengviau skverbtis į gilesnius dirvos sluoksnius. Jei vandens daug, iškaskime griovelius ar siurbliu pompuokime jį į daržą.
