Daržinė balandūnė – vertinga balandos giminaitė
Gal dabar šios žolės ir temdo mūsų nuotaiką, bet anksčiau jos buvo plačiai vartojamos maistui. Badmečiu sėklų dėdavo į duoną, iš lapų ir stiebų virdavo sriubas, troškinius. Ir šiandien, vis dažniau kalbant apie sveiką mitybą, prisimenami augalai, kuriais protėviai pavasarį gelbėjosi nuo avitaminozės. Tik reikia atminti, kad balandas galima valgyti, kol jos jaunos, pavasarį ir vasaros pradžioje. Skinkite tas, kurių apatinė lapų pusė padengta baltu apnašu. Kitos gali būti karčios ar net nuodingos.
Balandos giminaitė – daržinė balandūnė (Atriplex hortensis). Ji kaip kultūrinis augalas buvo žinoma jau senovės Graikijoje ir Romos imperijoje. Ši daržovė plačiai auginta ir vertinta nuo viduramžių iki Renesanso. Vėliau, atsiradus špinatams, daržinių balandūnių šlovė priblėso.
Lengvas paburnojimas…
Daržinės balandūnės, kaip ir balandos, gali virsti piktžolėmis. Nors ant pirktojo sėklų pakelio rašoma, kad jos yra daugiametės, bet tai netiesa. Žiemą visa antžeminė dalis žūva. Pavasarį sudygsta į dirvą patekusios sėklos. Tai vienmečiai augalai.
Balandūnės neturi ryškaus skonio ir kvapo. Vartojamos kaip špinatai, salotos. Juk tai lapinės daržovės!
Papuoš gėlių darželį
Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad daržinės balandūnės dirvai nereiklios. Jei dirvoje maža organinių medžiagų ir trūksta drėgmės, daigai ištįsta, lapeliai užauga maži ir kieti, neskanūs. Tokiomis niekieno širdies neužkariausi, o ir pats nelabai susižavėsi… Tiks tik daržui ar gėlynui pagražinti.
Balandūnių išvaizda svarbi ne mažiau už maistines savybes. Iki 1–1,5 m stiebus iškeliantys augalai pagyvina gėlynus. Ne be reikalo juos pamėgo įvairių šalių kraštovaizdžio architektai. Bet grįžkime į daržo lysvę…
Jei auginame maistui
Taigi skurdžioje dirvoje užsiauginsite „gėlių“. Visai kitaip balandūnės jaučiasi purioje, derlingoje, humusingoje dirvoje – užaugina traškius, sultingus lapelius. Svarbu, kad ir drėgmės netrūktų. Lapuose gausu askorbo rūgšties, rutino, augalinių baltymų, mineralinių druskų (ypač kalio druskų – sukluskite, širdininkai!), o blogosios oksalo rūgšties mažiau nei špinatuose.
Sėklos sėjamos pavasarį, atšilus dirvai, 1–1,5 cm gylyje. Daigai pakelia net iki –5 °C šalnas. Per tankų pasėlį, kai išauga 3–4 tikrieji lapeliai, retinkite, palikdami 15–20 cm tarpus. Išrautų neišmeskite – juos juk galima suvalgyti.
Skinkite augalus, kol jauni (20–30 dienų amžiaus) ir mėgaukitės vitaminais. Peraugusios balandūnės (aukštesnės nei 30–40 cm) neskanios, o tik gražios. Norėdami ilgiau jas valgyti, po kelių savaičių pasisėkite naujų. Balandūnėmis mėgaukitės pavasarį – vasarą atsiranda įvairesnių daržovių, tad šios žolės dažnai tiesiog pamirštamos.
