Daugiamečių kiliminių gėlių savybės ir poreikiai

Visi kiliminiai augalai yra dekoratyvūs, tačiau jų pritaikymo galimybės skirtingos. Plačiau pritaikomi skroteliniai ir daugiastiebiai. Kiliminiai augalai dažnai parenkami, kad uždengtų tuščius tarpus tarp augalų ir suteiktų gėlynui gyvybės, kai kiti augalai nežydi. Jie tinka kaip fonas. Šiuos augalus galima sodinti skurdžiose vietose, kur daugiau niekas neauga.
Žalialapiai. Nors šiais laikais yra be galo daug augalų spalvotais, margais, dryžuotais lapais, vis dėlto daugiausia žalialapių. Juos galima derinti ir prie margalapių, ir prie kitų gėlių spalvotais lapais. Gėlyną labai pagyvina skirtingų atspalvių, faktūrų žalialapiai augalai. Karpatinis katilėlis (Campanula carpatica Jacq.), šliaužiančioji guboja puikiai tiks greta skaisčiosios mudrės šviesiai žaliais lapais, citrininio čiobrelio (Thymus citriodorus) ‘Golden Dwarf’ ir tamsiai žalius lapus turinčios visžalės rudgrūdėlės (Iberis sempervirens L.), alpinės hutčinzijos.
Spalvoti. Gėlės spalvotais (raudonais, pilkais, purpuriniais ir kt.) lapais labai pagyvina gėlyną. Žalsvai purpurinė yra šliaužiančioji vaisgina ‘Valfredda’. Raudonus kilimus sudaro baltažiedis šilokas, kai kurios šilropės (Sempervivum), heicheros (Heuchera) veislės. Žemės spalvos – rusvos – yra Acaena inermis ‘Purpurea’. Geltonais kilimais želia šliaužiančioji šilingė (Lysimachia nummularia) ‘Aurea’, melsvasis šilokas (Sedum hispanicum L. var. minus) ‘Aureum’. Pilka dvinamių katpėdžių (Antennaria dioica (L.) Gaertn.) lapija.
Margi. Labai didelė margalapių augalų įvairovė. Vis dėlto gėlyne juos reikėtų naudoti saikingai, nesodinti greta skirtingų margų gėlių. Vienas iš tokių augalų – Houttuynia cordata ‘Chameleon’. Ne veltui jis vadinamas chameleonu. Lapai raudonai, gelsvai, žaliai dėmėti. Ugninį kilimą sudaro uolinis šilokas (S. rupestre) ‘Angelina’. Kiek santūresnio margumo – žaliai baltas – yra kaukazinis vaistutis (Arabis caucasica) ‘Variegata’, dėmėtoji notrelė (Lamium maculatum L.) ‘Rosea’.

Kilimų žydėjimas

Dauguma kiliminių gėlių žydi pavasarį ir vasarą. Vienos anksčiausių yra alpinės hutčinzijos, pavasariniai poraičiai (Omphalodes verna Moench), šliaužiančiosios vaisginos (Ajuga reptans L.), visžalės rudgrūdėlės. Vasara (birželis–liepa) – šilokų (Sedum L.), čiobrelių (Thymus L.), saulenių (Helianthemum Miller), gvazdikų (Dianthus L.) ir daugelio kitų žydėjimo metas. Jos antroje pusėje kiliminių gėlių gerokai mažiau – tuo metu žydi puikusis rūgtis (Polygonum affine D. Don), pakartotinai dėmėtoji notrelė, alpinė hutčinzija.
Nors dauguma kiliminių gėlių turi dekoratyvius ir lapus, ir žiedus, tačiau kai kurios pasižymi tik gražia lapija. Tokios yra, pavyzdžiui, viršūnžiedė pachisandra (Pachysandra terminalis Sieb. et Zucc.), H. cordata ‘Chameleon’.

Vietos parinkimas

Kiekvienas augalas bus dekoratyvus, jei augs palankiausiomis sąlygomis. Tad prieš parenkant nuolatinę vietą reikia žinoti ne tik jo dekoratyvines savybes – aukštį, lapų ir žiedų spalvą, žydėjimo laiką, dekoratyvumo laikotarpį, bet ir augimo sąlygas.
Dauguma kiliminių augalų šviesamėgiai, nelabai reiklūs, mėgstantys apysauses dirvas. Tai šilokai, čiobreliai, gvazdikai, katpėdės (Antennaria Gaertn.), glažutės (Cerastium L.), vaistučiai (Arabis Adans.), mudrės (Delosperma N. E. Br.).
Drėgnesnėje dirvoje – tiek saulėtoje, tiek ūksmingoje vietoje – puikiai auga aubretės (Aubrieta Adans.), gvaizdės (Armeria Willd.), bergenijos (Bergenia Moench), katilėliai (Campanula L.), snapučiai (Geranium L.), gubojos (Gypsophila L.), rudgrūdėlės (Iberis L.), veronikos (Veronica L.), valdšteinijos (Waldsteinia Willd.), šilingės (Lysimachia L.).
Drėgna, bet neužmirkusi dirva, ūksminga vieta patinka vaisginoms (Ajuga L.), melsvėms (Hosta Tratt.), našlaitėms (Viola L.), notrelėms (Lamium L.), pachisandroms (Pachysandra Michx.), žiemėms (Vinca L.).