Dažniausios obelų ligos ir kovos su jomis priemonės
Rudasis obuolių puvinys. Dažna liga, pažeidžianti ne tik žiedus, bet ir vaisius bei jų užuomazgas. Ligos požymiai: ruduojantys žiedai, apvalios rudos dėmelės ir pilkšvos karputės ant vaisių. Pažeisti vaisiai supūva ir lieka kaboti ant medžių arba nukrenta. Kovojama genint pažeistas šakutes ir purškiant fungicidais.
Obelų antraknozė. Pagrindinis požymis – iškilios rusvos dėmelės žievės paviršiuje. Plisdamas grybas gali apimti ištisas šakų grupes. Antraknozė pavojingiausia ir daugiausia žalos padaro jauniems medeliams. Užkrėstų sodinukų geriau nepirkti ir nesodinti. Pastebėjus antraknozės požymius, pažeistos šakos nugenimos, išpjaunama nukentėjusi mediena. Svarbu dezinfekuoti įrankius ir žaizdas užtepti sodo tepalu arba aliejiniais dažais su fungicidų priemaiša, kad liga neplistų. Medeliai nupurškiami fungicidais.
Obelų miltligė. Ją identifikuoti sudėtinga: kai kurie pumpurai ilgesni už kitus ir išsprogsta vėliau; pažeistų šakelių ūgliai aptraukti plika akimi matoma balta valktimi, o lapai skurdesni ir siauresni už sveikuosius, pradeda ruduoti anksčiau laiko. Geriausia kovoti išgenint pažeistus ūglius ir purškiant fungicidais, kurių instrukcijoje nurodyta, kad šie padeda nuo obelų miltligės.
Vėžys. Iš dažnesnių atmainų galima išskirti tris: paprastasis, juodasis, bakterinis vėžys. Paprastojo vėžio sukėlėjai patenka per žievę, todėl jis dažniau išplinta po šaltų žiemų, kai ši sutrūkinėja. Plyšiai negyja ir laikui bėgant plečiasi. Vėliau ant žievės atsiranda raudonų spuogelių. Juodasis obelų vėžys pažeidžia žievę. Šia liga suserga senesni kaip 10 metų amžiaus vaismedžiai. Ant pažeistų vaisių atsiranda rudas įdubęs plintantis puvinys, nusėtas juodais piknidžiais. Galop jie supūva, tampa beveik juodi ir spuoguoti. Bakterinis vėžys pasireiškia kaip žievės nekrozė. Pažeidžia šakas, ūglius, kamieną. Požymis – raudonai rudos įtrūkusios dėmės – išryškėja vasaros pradžioje.
Pagrindinė prevencinė kova – kamienų balinimas. Jeigu obelis užsikrėtė vėžiu, tai pasitelkiant kantrybę medelį įmanoma išgelbėti. Anksti pavasarį, pumpurams brinkstant, ją reikėtų nupurkšti vario preparatais, o vėžio pažeistas kamieno vietas išpjauti iki sveikų audinių, atrėžiant ir porą milimetrų sveikai atrodančios medienos. Žaizdas reikėtų dezinfekuoti ir užtepti sodo tepalu. Gelbėjimo operaciją atlikite tik sausu oru.
Rauplės. Tai viena labiausiai paplitusių obelų ligų. Pagrindinis požymis – vasarą atsirandančios rudos dėmės lapuose, dėl kurių šie po kurio laiko nukrenta. Ant pažeistų vaisių atsiranda šviesiai rudų, vėliau pajuoduojančių dėmelių, ties kuriomis odelė kartais sutrūkinėja. Pagrindinė prevencinė priemonė yra lapų ir mumifikuotų vaisių rinkimas bei šalinimas. Svarbu ne tik atidžiai, bet ir pakankamai anksti pavasarį nupurkšti obelis fungicidais, kurių sudėtyje yra vario.
Obelinis žiedgraužis – gana dažnas straubliukų šeimos kenkėjas. Jį galima identifikuoti praskleidus neišsiskleidusį žiedpumpurį. Jeigu viduje radote baltą lėliukę ruda galva, vadinasi, obelis apnikta obelinių žiedgraužių. Kovojama naudojant insekticidus. Geriausia jais purkšti anksti pavasarį, kai dauguma pumpurų įgauna žalią spalvą.
Svarbu! Pasodinę vaismedį susiduriame su ilgu ir sudėtingu darbu – tinkama jo priežiūra. Svarbiausia yra pakankamos drėgmės palaikymas. Negalima leisti dirvai nei užmirkti, nei perdžiūti. Sausesnėmis vasaromis reikėtų nepamiršti medelių palaistyti.
Ne mažiau svarbu užtikrinti pakankamą įvairių mikroelementų kiekį dirvoje. Obelims reikia kelių skirtingų mikroelementų, todėl dirvos reikėtų nevengti patręšti kalio, azoto ir kalcio trąšomis.
