Devynios didžiojo debesylo galios
Vasarą nuo gausybės spalvingų, kvapnių žiedų ir margos lapijos sukasi galva. Tarp didelių ir mažų augalų galima išvysti ir išvaizdų žolyną nuostabiu vardu – debesylą. Galbūt ne visi nori matyti jį savo sode, tačiau gydomąsias savybes pripažįsta. Juk kai smarkiai suriečia liga, net pats nemėgstamiausias augalas gali tapti patikimu draugu. Ir tikrai ne veltui rusai sako, kad debesylas turįs net devynias galias.
Aukštaūgis gražuolis
Didysis debesylas (Inula helenium L.) priskiriamas astrinių šeimai (Asteraceae Dum.). Tai 1–2 m aukščio daugiametis žolinis augalas. Šakniastiebis storas ir trumpas, šaknys storos, ilgos. Stiebai statūs, apžėlę trumpais plaukeliais. Lapai lancetiški, išsidėstę pražangiai, iki 50 cm ilgio. Žiedynai 6–7 cm skersmens, graižiški, geltoni, susidaro stiebų viršūnėse. Žydi liepos–rugpjūčio mėnesiais. Vaisiai – pilkai rudi keturbriauniai lukštavaisiai su skristukais.
Natūraliai šis žolynas paplitęs nuo Pietų Europos iki Vakarų Azijos, introdukuotas daugelyje šilto klimato šalių, natūralizuotas Šiaurės Amerikoje. Jį galima pamatyti lapuočių ir spygliuočių miškuose, krūmynuose, kalnuose, pievose, laukymėse, paežerėse, paupiuose. Mūsų šalyje didysis debesylas auginamas sodybose, skveruose, botanikos soduose. Laukuose, apleistose sodybvietėse, pakelėse, palei griovius pasitaiko sulaukėjusių individų.
Augintojo atmintinė
*Didysis debesylas labiausiai mėgsta saulėtą vietą. Dirva turi būti giliai įdirbta, drėgna, bet neįmirkusi. Ypač tinka lengvas priemolis, turtingas maisto medžiagų.
*Žolynas dauginamas sėklomis, kurios sėjamos į dirvą balandžio mėnesį arba vėliau (dygsta ilgai). Sėjinukai išsodinami 60 cm atstumais.
*Didelius kerus po žydėjimo galima padalinti.
*Didysis debesylas dauginamas ir dar vienu būdu – šakniastiebių su šaknimis dalimis.
*Šis išvaizdus augalas sodinamas daugiamečių gėlynuose, drėgnuose parkuose, prie geležinkelio linijų ir greitkelių. Kai erdvės daug, gražiai atrodo didesnės grupės, o jei vietos maža – pakanka pavienių kerų.
*Jeigu norite, kad augalai neišnyktų, vaistams šakniastiebius kaskite labai atsargiai. Geriausia, jei atskirsite kelias šaknis, o kitką užžersite žeme.
Mitai, legendos ir magija
Pasak vienos legendos, augalas atsirado senovės Graikijoje. Gražiąją Eleną pagrobė ir į Troją išsivežė Paris. Ten, kur nukrito jos ašaros, išdygo debesylas.
Pasakojama ir kita istorija. Kadaise būrėja vienam vyrui pasakė, kad šis mirs, jei palies savo sūnų. Jis labai mylėjo savo vienturtį, bet ir gyvenimą brangino. Įsakė tėvas sūnų išgabenti į tolimą šalį, ir tik kartais žygūnai parnešdavo naujienų.
Praėjo nemažai metų. Kartą atėjo žinia, kad sūnus išėjo į karą, kur buvo sukapotas ir miršta. Tėvas sukvietė geriausius gydytojus ir išsiuntė gelbėti sūnaus, tačiau jie niekuo negalėjo padėti. Tada senas tėvas nuvyko pats ir apiplovė vienturtį savo ašaromis. Įvyko stebuklas: žaizdos užsitraukė ir sūnus išgijo. Laimingas tėvas apkabino jį, prispaudė prie širdies ir džiaugėsi neatsidžiaugė, visai pamiršęs būrėjos žodžius. O šie išsipildė… Tėvas mirė ir pavirto debesylu.
Nuo senų laikų augalas naudojamas ir kaip magiška priemonė. Kadaise rusų kareiviai jo miltelių pasiimdavo į ilgus žygius ir rytais po truputį suvalgydavo. Debesylas suteikdavo jėgų visai sunkiai dienai. Magai ruošdavo ypatingus nuovirus dvikovininkams. Tikėta, kad debesylų amuletai gali apsaugoti namus nuo piktų burtų, o nešiojami kišenėje ar ant kaklo gina nuo baimės, energijos vampyrų. Senovės Rusioje buvo sakoma: tas, kas pavartos šio augalo, mylės kitą žmogų labai stipriai, savo valia ir iki pat mirties, o svarbiausia – meilė bus abipusė.
Medikai ir žolininkai augalą giria
Gydymo reikmėms didysis debesylas vartojamas daug amžių. Avicena vadino jį nuostabiu augalu. Jau senovės graikai ir romėnai augalą laikė vaistiniu. Jį vartodavo persivalgę arba privalgę sunkaus maisto, nuo sėdimojo nervo neuralgijos, dantims stiprinti.
Didžiojo debesylo šakniastiebiuose ir šaknyse, kurie dažniausiai yra iki 40 % inulino, iki 4,5 % eterinio aliejaus, alanto rūgšties, dervų, alkaloidų, kartumynų, saponinų, kamparo, rauginių medžiagų, polisacharidų, tarp jų ir inulino. Pastarasis yra būtinas ligoniams, sergantiems cukriniu diabetu. Antžeminėje dalyje randama askorbo rūgšties, flavonoidų, vitaminų, įvairių rūgščių, eterinio aliejaus, laktonų ir kt.
Gydymo tikslams ruošiami nuovirai, arbata, tepalai, šakniastiebių ir šaknų milteliai, ekstraktai. Juose esančios veikliosios medžiagos ramina, žadina apetitą ir žarnyno darbą, slopina uždegimus. Šias gydomąsias priemones taip pat rekomenduojama vartoti nuo astmos, bronchito, kataraktos, šienligės. Debesylas įeina ir į vaistažolių mišinius nuo kosulio. Farmacijos pramonės įmonės galima atsikosėjimą lengvinančias ir skrandžio veiklą gerinančias priemones. Korko technologijos instituto (Airija) tyrėja Susana O‘Shea nustatė, kad šio augalo ekstraktas naikina Staphylococcus aureus ir kitas bakterijas.
Įvairių šalių liaudies medicinos žinovai sako, kad iš debesylų paruošti vaistai veiksmingi ir nuo kvėpavimo takų, šlapimtakių ir inkstų, virškinamojo trakto negalavimų, migrenos, padeda išnaikinti kirmėles (ypač askarides), varo šlapimą, prakaitą ir tulžį. Jais mėgindavo įveikti maliariją, epilepsiją, vandenligę, turberkuliozę ir kitas ligas. Išoriškai šaknų nuoviru gydoma egzema, neurodermatitas, odos uždegimai. Žiedų nuoviras geriamas, jei vargina dusulys.
Vis dėlto reikėtų nepamiršti, kad debesylas nuodingas. Jame esantys seskviterpeniniai laktonai gali sukelti alerginį dermatitą, egzemą. Per didelis debesylų preparatų kiekis gali sukelti pykinimą, vėmimą, viduriavimą, traukulius, tad pirmiausia derėtų pasitarti su gydytoju. Jų negalima vartoti asmenims, kurie alergiški astrinių šeimos augalams, serga kepenų ciroze, sunkiomis širdies ir inkstų ligoms, nėščioms moterims.
Žaliavos paruošimas
Vaistinė žaliava ruošiama rudenį, iki šalčių, rečiau ankstyvą pavasarį, pasirodžius pirmiesiems lapams. Augalų šakniastiebiai su šaknimis iškasami, nuvalomi (nelupami!), nuplaunami tekančiu vandeniu, sausai nušluostomi ir supjaustomi 10–15 cm ilgio gabaliukais. Džiovinami pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje, arba džiovykloje, 30–35 ºC temperatūroje, kad neišgaruotų eterinis aliejus. Tinkamai paruošta žaliava yra stipraus kvapo, deginančio, kartoko skonio.
Pixabay nuotr.