Duonos kvapo sergėtojai

39 ha (dalis žemės yra nuomojama) plote ūkininkaujantys Nerijus ir Ugnė spėja aprėpti tiek žemės ūkio darbus, tiek gyvulininkystės ūkį, tiek autentiškos duonos kepimo tradicijos vystymą. „Visą gyvenimą mano močiutė kepė duoną, – pasakoja Nerijus. – Ne iš karto mes ėmėmės šio amato – minčiai reikėjo subręsti. Pradėjome nuo to, kad pagal senelės receptą sykį kitą išsikepėme duoną sau. Kelerius metus bandėme, nes močiutė jau buvo iškeliavusi Anapilin, neturėjome ko paklausti, tad teko pavargti, kol atradome būdus iškepti tokią, kokia jos kažkada būdavo kepama. Pradžioje duoną kepė tėtis, vėliau šiuos malonius darbus perėmiau aš.“
Šeima ne veltui savo duonos gaminius pavadino „Mikėnų vyrų duona“: juk duonos kepimo tradiciją gaivinti ėmęsi vyrai, be to, šeimoje auga dar trys jauni vyrukai. Ugnės ir Nerijaus sūnūs sodyboje būna tik vasarą – mokyklą jie lanko Ukmergėje, kur drauge su tėvais leidžia ir rudens, žiemos, pavasario dienas.
Nerijus ir Ugnė duoną kepa gana senai. Jų ūkis vienas iš pirmųjų Lietuvoje gavo tautinio paveldo sertifikatus, kuriais yra įvertinamas autentiškas duonos kepimas: „Buvome vieni iš trisdešimties žmonių, kurie gavo tokius sertifikatus.“ Ugnė prie duonos kepimo prisijungė prieš dvejetą metų, o štai Nerijus su nuolatiniu darbu jau kur kas anksčiau ėmė derinti darbus ūkyje. Šiuo metu šeima visiškai panirusi tik į tradicinį amatą: darbų ir rūpesčių tiek, kad pasisamdo ir pagalbininkų. 

Česlava Deinarovič

Visą straipsnį skaitykite žurnalo „Mano sodyba“ rugsėjo numeryje.