• balandžio 14 d., Trečiadienis

Ežiuolė – vaistingoji gražuolė

Ežiuolė įspūdinga, karališkos išvaizdos: aukšta ir gražiai nuaugusi, su karūna ant galvos, įrėminta truputį žemyn nulinkusių žiedlapių ir ištaigingo šiurkščių priešaknio lapų krinolino. Kerodamasi ji sudaro iki 0,5 m skersmens skroteles ir puošia sodą grupiniuose ir mišriuose gėlynuose nuo liepos mėnesio iki šalčių. Žiedai ilgai žydi pamerkti, iš jų kuriamos žieminės puokštės. Ežiuolės yra ne vien dekoratyvūs, bet ir labai vertinami vaistiniai, medingi, pašariniai augalai, seniai populiarūs daugelyje šalių.

 

 

 

 

Echinos reiškia ‘dygliuotas’

Rausvažiedė ežiuolė (Echinacea purpurea) yra astrinių arba graižažiedžių šeimos daugiametis augalas, kilęs iš Šiaurės Amerikos prerijų. Ją pirmą kartą aprašė Karlas Linėjus, pavadinęs purpurine rudbekija ir priskyręs rudbekijų šeimai. Bet po daugelio metų buvo išskirta ežiuolių šeima, nes, kitaip nei ežiuolių, rudbekijų pažiedės yra minkštos, o ne dygliuotos.

Palankiomis sąlygomis ežiuolių stiebai užauga iki 1,5 m aukščio. Išsišakojęs šakniastiebis turi daugybę šaknų, įsiskverbiančių į 25 cm gylį (jie yra deginančio skonio). Lapai plačiai lancetiški: priešaknio – ant ilgų lapkočių, susitelkę į skroteles, o stiebiniai trumpakočiai. Stambūs žiedynai –iki 12 cm skersmens graižai su ilgais žiedkočiais stiebo viršūnėje ir viršutinių lapų pažastėlėse. Pakraštiniai liežuviški žiedai būna rožiniai, raudoni, purpuriniai arba kremiškai balti. Ant iškilaus žiedsosčio tarp smulkių vamzdelinių žiedų išsidėsčiusios tamsios, yliškai užaštrintos pažiedės. Dėl jų ežiuolė ir gavo tokį pavadinimą (graikiškai echinos ‘dygliuotas’).

 

Žinoma nuo senų laikų

Šiaurės Amerikos vietiniai gyventojai nuo senų laikų vartojo rausvažiedes ir joms artimas siauralapes ežiuoles šutekliams, skalavimui ir arbatoms nuo daugelio ligų. Be to, šias vaistažoles jie ypač vertino. Indėnai šaknis visada laikė geriausiu vaistu nuo nuodingų gyvačių įgėlimų ir kraujo užkrėtimo. Ežiuolėmis gydė opas, auglius, peršalimo ligas.

XX amžiuje daugelyje šalių imtas tirti ežiuolių poveikio žmogaus organizmui mechanizmas. Laboratoriniai tyrimai parodė, kad šie augalai veikia kaip antibiotikai ir padeda nugalėti daugelio rūšių virusinius ir bakterinius negalavimus. Jie turi labai vertingą savybę – sustiprina apsaugines organizmo funkcijas, palaiko imuninės sistemos baltuosius kraujo kūnelius, kovojančius su ligas sukeliančiais mikrobais, ir padeda greičiau susidoroti su liga. Vaistinėse parduodama ežiuolių arbata, kapsulės, tabletės, antpilai (importiniai vaistai yra gana brangūs) ir sveriama džiovinta žolė.

 

Vaistas nuo daugelio ligų

Medicinos tikslais vartojamos dvejų metų ir senesnės ežiuolės. Kaip vaistinė žaliava renkama tiek antžeminė, tiek ir požeminė dalys. Viršutinė stiebų dalis su žiedynais pjaunama žydėjimo pradžioje, o šaknys ir šakniastiebiai kasami rudenį.

Ežiuolės geriamos sergant peršalimo ligomis, gripu ir kitais respiratoriniais susirgimais, mononukleoze, kraujo užkrėtimu, ausų ir šlapimo pūslės infekcijomis. Išoriškai jos vartojamos nuo furunkuliozės, nudegimų, abscesų, žaizdoms, vabzdžių įkandimams, dilgėlinei, pūslelinei, egzemai ir kitoms odos ligoms gydyti. Ežiuolių ir kraujažolių arba meškauogių mišiniais gydomi cistitai. Namų sąlygomis iš susmulkintos džiovintos žaliavos gaminami antpilai, iš džiovintų šaknų – nuovirai, iš šviežių šakniastiebių su šaknimis – trauktinė.

Svarbu! Prieš vartodami ežiuoles gydymo tikslais, būtinai pasitarkite su gydytoju, ypač jei jūsų imunitetas silpnas, taip pat nėštumo arba žindymo metu. Nepatartina jų vartoti be pertraukos ilgiau nei 10 dienų ir duoti iki dvejų metų amžiaus mažyliams. Vyresniems vaikams arba pagyvenusiems žmonėms reikėtų pradėti nuo minimalių dozių. Ežiuolės yra labai veiksmingos, ypač jei imsite vartoti pastebėję pirmuosius ligos požymius.

Kaip pasidauginti?

*Mėgstančios šilumą, ištveriančios sausrą ežiuolės gerai jaučiasi saulėtose vietose (pakenčia ir pusiau pavėsį), bet kokioje gerai nusausintoje dirvoje, nors labiausiai mėgsta trąšią, drėgną ir giliai įdirbtą.

*Ežiuolės dauginamos sėklomis ir vegetatyviniu būdu – kero dalimis rugsėjį arba (geriau) balandį.

*Augalai sodinami 30–40 cm atstumais. Dirvą reikėtų truputį pakalkinti, o į duobeles pridėti komposto.

*Vasarą ežiuoles reikia tręšti.

*Sezono pabaigoje augalų stiebai nupjaunami prie pat šaknų, o vietovėse, kur žiemos būna šaltos, šakniastiebiai uždengiami lapais, kad nenušaltų.

*Vidutinio klimato sąlygomis ežiuolių sėklos suspėja subręsti, jei būna šiltas ruduo, ir  tik tuose žiedynuose, kurie pražydo pirmieji. Keturbriaunės rudos sėklelės yra maždaug 5 mm ilgio, prasto daigumo, todėl geriau pasėti vasarį–kovą (stiprūs augalai pražysta ir sėjos metais). Jei jų turite daug, galite į žemę išberti balandžio ir gegužės mėnesiais lauke – daigai pasirodys po trijų savaičių ir vėliau. Pirmųjų gyvavimo metų gale ežiuolės suformuos 15–20 cm aukščio lapų skroteles, žydės antraisiais gyvavimo metais.

 

 

Pixabay nuotr.


guest
0 Komentarai
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus
Dirvitas

Šiandien

  • Balandžio 14, trečiadienis.
  • Saulė teka 06:18, leidžiasi 20:21.
  • Mėnulis teka 07:22, leidžiasi 23:02.
  • Mėnulis Jautyje, pilnėjantis, I ketvirtis. Jaunatis balandžio 12 d.
  • Justinas, Liudvika, Luiza, Vaišvydė, Valerijonas, Valerijus, Visvaldas, Visvaldė
  • Šaknų diena. Sodinkite ir persodinkite dekoratyvinius ir vaisinius medžius ir krūmus. Sėkite ir sodinkite gėles, daržoves, prieskonius, gyvatvores. Skiepykite. Persodinkite kambarinius augalus. Ruoškite kompostą. Naikinkite kenkėjus.
  • Jei balandžio mėnuo šaltas, reikia tikėtis geros vasaros ir gražaus rudens.

Populiariausi straipsniai

Sekite mus

Sėklos darzui
darzoviu seklos

Naujienlaiškio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti Sodo spalvų naujienlaiškį, įrašykite savo el.pašto adresą.

Palaukite...

Dėkojame, kad užsiprenumeravote!

Apklausa

Ar pavasarį purškiate vaismedžius ir vaiskrūmius?

Įvykių kalendorius