Galovėjai iš Gelvonėlių
Tėvas ir sūnus, nusprendę savo ūkyje pradėti auginti ir veisti galovėjus, ūkininkystės sferoje – ne naujokai. „Seneliai nuo senų laikų ūkininkavo, laikė pienines karves, avis. Tad nenuostabu, kad kilo mintis ir pačiam tuo užsiimti. Juolab kad buvo žemės, be to, ir gamtai nesu abejingas. Lig šiol ūkyje nenaudojame jokių cheminių priemonių, trąšų ganykloms, – pasakoja Vaidas. – Man aišku buvo viena: niekada nesiimčiau pienininkystės, kadangi tai – daug laiko atimanti ūkininkavimo sritis. Pradžia buvo tokia: keletas mišrūnių ėriavedžių. Per kelerius metus bandą padidinome iki keliasdešimties avių.“
Vasarą galima apie juos pamiršti
Kartą Vaido dėdė užsiminė apie mėsinius galvijus – galovėjus. Mintis sūnėnui labai patiko, jis iš karto pradėjo ieškoti informacijos apie šiuos augintinius įvairiuose leidiniuose ir internete. „Pirmieji galvijai atkeliavo iš Lazdijų ir Zarasų rajonų. Pirmiausiai sudomino jų gebėjimas tiesiogiai iš žolės auginti aukščiausios kokybės mėsą, nešeriant papildomais pašarais. Jie – visiškai nereiklūs ganykloms, nereikalauja daug priežiūros. Vasarą net pamiršti, kad juos augini, svarbiausia, kad turėtų iš kur vandens atsigerti“, – šypsodamasis sako ūkininkas.
Abu kartu su tėvu Vladu kol kas puikiai susidoroja su galovėjų priežiūra – tam užtenka dviejų žmonių. Žinoma, ir galvijų skaičius kol kas nėra labai didelis: šiuo metu ūkyje auginami 25 grynaveisliai galvijai.
Tekstas – Česlavos Deinarovič.
Visą straipsnį skaitykite žurnalo „Mano sodyba“ vasario numeryje.
Tokiems nuostabiems gyvuliams yra reikalingi erdvūs angarai 🙂