Gamtinės žemdirbystės sėkmės garantas – teisingas mulčiavimas
Mulčiavimas nesibaigia ir nuėmus derlių. Dirvą dengti lapais, šiaudais ar kita organine medžiaga būtina ir toliau. Idealiame darže mulčio žiemai turėtų būti dedama tiek, kad fermentacija nenutrūktų visą sezoną, kad žemė neiššaltų.
Kuo labiau koncentruotas mulčias, kuo daugiau celiuliozės, tuo ilgiau jis laikosi. Į tai reikėtų atsižvelgti ir laikant organinę medžiagą krūvoje. Pavyzdžiui, klevo, ažuolo medžių lapai, pjuvenos, šiaudai gali iš pradžių ilgai stovėti ir krūvoje, jiems nieko neatsitiks. Bet nupjautą žolę reikia mulčiuoti tik šviežią, nes krūvoje ji ima kaisti, atsiranda puvimo bakterijų. Ir dėti žolę reikia tokiu sluoksniu, kad ji vėdintųsi.
Anot gamtinės žemdirbystės specialistų, joks mulčias dirvos nerūgština. Juk jis neįterpiamas į dirvą, fermentacija vyksta virš dirvos. Pavyzdžiui, jeigu mes auginame braškes (kurioms reikia rūgšties), tai mulčiuoti spygliuočio pjuvenomis labai tiks, nes braškės šaknelės paviršinės, ir jos gaus tiek rūgšties, kiek reikia. Bet jei auginame slyvą (kuriai rūgšties nereikia), ir taip pat mulčiuojame spygliuočio pjuvenomis, rūgšties ji negauna, nes jos šaknys giliau. Taigi ir vienai, ir kitai yra gerai.
Tikrieji procesai dirvoje
Anot gamtinės žemdirbystės specialistų, principų reikia ne aklai laikytis, o suvokti, kodėl tai darai. Remiamasi natūraliu augalų mitybos principu. Visoje tradicinėje žemdirbystėje augalai maitinasi arba humusu, arba mineraliniais tirpalais, kuriuos dažniausiai gauna su trąšom. Iš tiesų natūralioje gamtoje tokio mitybos būdo nėra. Tačiau gamta sugeba užauginti geresnę kokybę nei mes, nes joje egzistuojantis pagrindinis mitybos būdas – simbiotinis. Tai reiškia, kad augalas gyvena ne sterilioje aplinkoje, o tam tikroje gyvų organizmų bendrijoje. Joje yra ir bakterijų, ir grybelių, kurie, skaidydami negyvą organinę medžiagą ir ją fermentuodami, tiesiogiai maitina augalą. Visi agronomai žino, kad apie 70 proc. visos augalo mitybos sudaro anglies dvideginis. O visi mikrobai, skaidantys mulčią, yra aerobai – kvėpuoja deguonimi ir išskiria anglies dvideginį. Šis yra sunkesnis už orą, vandenyje tirpsta, leidžiasi į apačią, ir augalai jį gauna per šaknis su tirpalu.
Ir vis tik įdomu, kaip paaiškinti faktą, kad mulčiuojami augalai – tokie vešlūs, o derliai – gerokai gausesni? Tokių augalų labai gerai subalansuota mityba. Kiekvienam augalui reikalingi pagrindiniai elementai, tarkim, azotas, vandenilis, deguonis, išsidėsto daugmaž vienodomis proporcijomis. Koncentracija skiriasi, pavyzdžiui, pjuvenose ji didesnė, žolėje – mažesnė, tačiau proporcijos – vienodos. Taigi jei vieną negyvą augalą sumaitinsime kitam gyvam, šis gaus visko reikiamomis proporcijomis, jam nieko netrūks.
Nesunkiai galima paaiškinti ir sumažėjusias ar visai išnykusias kenkėjų atakas. Natūraliai dirvoje egzistuoja mikroorganizmų balansas. Joje vyrauja saprofitiniai organizmai, mintantys negyva augaline organika. Gamtoje nuolat vyksta natūrali konkurencija – pagrindinių dirvoje gyvenančių grupių, pavyzdžiui, šieno lazdelių, pieno rūgšties fermentai arba slopina patogenus, arba visai juos ištirpina. Taigi jei dirvoje yra daug fermentų, gerųjų bakterijų, jei visi augalų lapai ir stiebai yra visados kažkuriomis iš jų padengti, patogenai daugintis niekaip negali.
