Gamtos ir kalendorinis laikrodžiai
Gamtos kitimo ir metų kalendoriaus terminai dažnai nesutampa. Fenologai nustatė, kad pavasarį sveikina šalpusnių, žibuoklių, raktažolių, baltažiedžių plukių, pelkinių purienų, paprastųjų klevų, beržų, ievų, soduose – slyvų, vyšnių žiedai. Kai sužaliuoja ievos, lengvesnės dirvos paviršius būna įšilęs iki 13 ºC. Darželinis jazminas, paprastasis erškėtis, raudonieji dobilai, avietės, išplaukę rugiai – pagrindiniai vasaros pranašai. Tuomet vidutinė paros oro temperatūra pakyla per 15 ºC.
Mažalapės liepos žiedai paskelbia vidurvasarį. Paprastai taip nutinka liepos 5–16 dienomis ir tęsiasi, kol prinoksta vasariniai obuoliai.
Kai pradeda gelsti paprastojo klevo lapai, sulaukiame tikrojo rudens. Jis dažniausiai ateina rugsėjo trečiąjį penkiadienį į Dzūkiją, savaite vėliau – į Suvalkiją ir Vidurio Lietuvą, vėliausiai – į Žemaitiją ir pajūrį. Didžiausi rudens pradžios svyravimai būna Lietuvos vidurinėje dalyje ir yra susiję su Baltijos jūros alsavimu. Tuomet ir rugsėjo saulės nesupainiosi su niekuo: gelsva, maloniai šilta – jau besirengianti atsisveikinti. Rugsėjį ji jau spindi tik 150–170 valandų, mažėja dirvos ir oro temperatūrų skirtumai, lietus dėl mažesnio garavimo padidina dirvos drėgnumą. Daugelis medžių lapus numeta spalio viduryje. Pagrindinis rodiklis, kad baigiasi vegetacija ir augalai jau pasiruošę žiemai, yra paprastasis klevas.
