Gatvinio kaimo rėžy

Laimei, Lietuvoje išlikęs dar ne vienas senasis kaimas. Taip, daugumai jų velkamas modernesnis rūbas, tačiau dažniausiai – labai subtilus, išsaugantis unikalumą. Obelninkai, įsikūrę vos 20 kilometrų nuo Alytaus, – buvęs gatvinis rėžinis kaimas, dabar virtęs palaiduoju, tačiau vis dar išlaikęs savo autentiką, vis dar gyvas savo etnografija.

Važiuojant link Obelninkų, kelią supantys vaizdai užburia, o pats kaimas pakeri. Tai patvirtina ir Obelninkuose gyvenantys Violeta ir Ramūnas Gavėnai. „Pamenu, kai pirmą kartą čia važiavau, greitai išvažiuoti nesinorėjo“, – sako Violeta. Šeimininkai labai džiaugiasi, kad Obelninkams pavyko išlikti, ir jie nevirto gyvenviete.

Per sodybas eita kiaurai

Violeta ir Ramūnas Obelninkuose apsigyveno ne atsitiktinai: antram gyvenimui jie prikėlė Ramūno senelių sodybą. Seneliai pirko šią sodybą iš varžytinių, atsikėlė iš Pupasodžio su 4 vaikais. Teko senelių šeimai išgyventi banditizmo laikus – gyveno bijodami tiek dieną, tiek naktį. „Dar man būnant vaiku iš čia matydavosi Metelių ežeras, dabar viskas jau mišku apžėlė. Pamenu, jei vėjas pasisukdavo nuo ežero pusės, tik ir girdėdavome prie ežero susirinkusių kompanijų juoką, muziką“, – sako šeimininkas.

Kadangi senasis rėžinis kaimo išdėstymas niekur nedingo, sklypai čia siauri, ilgi. Ir Gavėnų devyni arai – tokie pat. Šalia – šiek tiek platesnis Ramūno tėvų sklypas; tiesa, sodyboje tėveliai tik vasaroja. „Kai mes čia įsikūrėme, prasidėjo gyvenimas“, – šypteli Violeta. Sūnui su šeima nusprendus atkurti sodybą, Ramūno tėtis labai nudžiugo. Jam buvo itin svarbi ši vieta – gimtoji žemė. Labai džiaugėsi, kad vaikai atsikelia čia gyventi nuolat. Kiek išgalėdamas pats padėjo ir niekada niekam neprieštaravo, visada palaikė. Net tvoros tarp sūnaus ir jo sklypų nelabai norėjo, tačiau naujakuriams nusprendus ją įrengti, ilgai neprieštaravo. „Tvoroje yra varteliai, jie beveik visada atidaryti, tačiau tvora yra savotiška riba, kurioms mums reikia“, – sako Violeta. Ramūnas, pastebėjęs, jog sodinant augalus, tvora jam yra atskaitos taškas, dar priduria, kad anksčiau kaime visai nebuvo tvorų, – jos pradėtos tverti palyginus neseniai. Kai kas eidavo į svečius, taip ir keliaudavo per sodybas kiaurai.

Specialybės vienos, pomėgiai – kiti

Gavėnai, 2014 metais pardavę butą Alytuje, nuo to laiko sodyboje gyvena nuolatos. Jų sūnus Vilius – studentas, tad sodyboje dabar nedažnas svečias, o štai dukra Beatričė – šeštokė, nuolat būna su tėvais. Violeta pagal specialybę – akušerė, bet jau 11 metų nebedirba medicinoje. Pasak moters, vyras išsivežė ją vos ne į vienkiemį: prekybos centrų nėra, pramogų nėra, o užsiimti kažkuo reikia, tad Violeta sugalvojo kurti papuošalus. Dabar moteris siekia tautodailininkės vardo: „Nesiekiau būti populiari, ieškojau kažko originalaus. Kai žmogus pamato darbą ir žino, kieno jis, tai – didžiausias komplimentas kūrėjui. Kartais dirbu prie papuošalų po 16 valandų, nes man tai patinka. Žinoma, atlieku pareigas virtuvėje, bet labai greitai“, – juokdamasi sako moteris. Taip pat Violeta kolekcionuoja angeliukus. O štai Ramūnas ilgą laiką domėjosi augalų karpymu, kol šis jo domėjimasis peraugo į labai rimtą pomėgį karpyti ir formuoti įvairius lapuočius bei spygliuočius. Kartą jis pabandė padauginti ir užauginti naujos formos augalą. Eksperimentas pavyko! Ramūno hobį pastebėjo ir jo klientai, kartais užsukantys į stalių cechą, kadangi kelis didelius formuojamus augalus vyras prižiūrėjo ir darbo kieme. Atsiradus paklausai, Ramūnas ėmė auginti ir formuoti vis daugiau augalų. Dabar šeimai priklauso visas medelynas, įsikūręs Miklusėnuose. „Dekoratyvinių augalų auginimas, formavimas – lėtas procesas ir lėtas verslas. Bręstame važiavimams į muges. Po truputį įgauname pasitikėjimo“, – sako Ramūnas. Be dekoratyvinių augalų, Gavėnai dar augina ir žemaūgius graikinius riešutmedžius ‘Korenovskij‘. Visa šių riešutmedžių giraitė žaliuoja prie namų. O nedideliame kieme nėra įmantrių augalų: pasak šeimininkų, jų kraštovaizdis neleidžia didelių keistenybių, be to, nesivaiko jie ir retų augalų: jiems svarbu įrodyti, kad ir paprastas miško skirpstas kieme gali būti gražus.

Tekstas ir nuotrauka – Česlavos Deinarovič.

Visą straipsnį skaitykite žurnalo „Mano sodyba“ birželio numeryje.