GĖLYNAS: Paskutiniai rudens žiedai

Rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjį prasidėjęs žydėjimas tęsis ir spalį. Koks gi sodas be įvairiaspalvių astrų! Nuo žemučių, vos 30 cm aukščio, iki didelių, beveik žmogaus ūgio krūmus primenančių augalų. Ir spalvų įvairovė didelė: nuo baltos ir švelnios violetinės iki skaisčiai raudonos, purpurinės ir ryškios violetinės.
Nuo astrų neatsilieka saulainės, hibridinės plukės, plačiažiedės kurpelės. Vėsių orų nebijo ir šalnas atlaiko viržiai, erikos, našlaitės. Gėlynuose išdidžiai tebestovi puošniosios vilkpupės, anksčiau vadintos šilokais. Po vieną kitą žiedelį išskleidžia raktažolės, saulutės, katilėliai, snapučiai.

Ar ilgai ištvers vienmetės?

Atsakymas į šį klausimą labai paprastas – kol prasidės šalnos. Dauguma vienmečių žūva orui atšalus iki –1–2 ºC. Ištvermingesni yra pelėžirniai, gazanijos, puikūnai, penstemonai, kai kurie šalavijai ir verbenos. Jei gėlyne auginote vienmečius jurginus, po šalnų juos iškaskite atsargiai – gal kai kurie po žeme turi šakniagumbių ir juos pavyks išlaikyti rūsyje iki kitų metų. Anksčiau būdavo švelnių žiemų, kai lauke, po sniegu, peržiemojusios pilkšvalapės žilės pavasarį ataugdavo.
Šalnų nebijo dekoratyviniai kopūstai. Rudenį persodintos į vazonus ir perkeltos į patalpas kitų metų gali sulaukti pelargonijos, surfinijos, kobėjos, dekoratyvinės paprikos, rausvosios žiemės, kuprutės, fuksijos, lantanos, tunbergijos.

Kaip prižiūrėti vėlyvąsias svogūnines?

Rugsėjo ir spalio mėnesiais prasiskleidžiantys vėlyviai – vieni gražiausių sodo augalų. Įvairių rožinių atspalvių ir balti žiedai nepasiduoda lengvam šaltukui. Net po stiprių šalnų, vėl atšilus orams, skleidžiasi nauji pumpurai.
Vėlyviai gėlynuose sodinami prieš žydėjimą, rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo mėnesį. Kai gruodas sukausto žemės paviršių, žemę pravartu pamulčiuoti nestoru durpių arba pjuvenų sluoksneliu. Pavasarį išaugs tik lapai. Jie žaliuos iki birželio pabaigos arba liepos ir pamažu sudžius. Rudenį vėl lauksime žiedų, nes nepersodinti vėlyviai gerai auga maždaug 5 metus.
Truputį kuklesnis už vėlyvius yra daržinis krokas. Jo mėlyni žiedeliai skleidžiasi vėlai rudenį, spalio mėnesį. Tai šalčiui jautroka rūšis, bet pridengta žiemoja neblogai.

Kokios chrizantemos gali žiemoti sode?

Dauguma puošnių chrizantemų ištveria tik šalnas, o žiemos šalčiams yra neatsparios. Tik jau gerokai pamirštos (augintos prieš kelis dešimtmečius) indinės ir korėjinės chrizantemos, žydinčios nedideliais žiedeliais, gali lengvai pridengtos pasilikti gėlyne per žiemą. Pavasarį jos atžels, ims stiebtis ūgliai. Kad gėlės neišaugtų per aukštos ir neišlinktų į visas puses, vasaros pradžioje reikėtų nugnybti viršūnes.
Gaila, šių gražuolių tikriausiai galima įsigyti tik iš kaimo bobučių, auginančių savo darželiuose senąsias gėles. Beveik visos chrizantemos, parduodamos parduotuvėse, žiemoja tik šiltnamiuose.

Kodėl viržius reikia auginti atskirai?

Viržiai gražiai atrodo greta daugumos neaukštų krūmų ir gėlių. Bėda, kad jie gerai auga tik rūgščioje žemėje. Taigi šiems augalams paruošiame lysvaitę su rūgščiomis durpėmis ir šalia sodiname tokią žemę pakenčiančias gėles.
Viržiai neblogai sutaria su dekoratyviaisiais spygliuočiais. Net peržydėję visžaliai kupsteliai puošia sodą. Pasodinkite augalų skirtingų spalvų (gelsvais, žaliais ir pilkšvais) lapeliais ir tegul marguoja, kai žiedai jau nebesiskleidžia.

Kokių lapų nepakanda šalnos?

Labai daug visžalių gėlių puoš gėlyną, iki pradės kristi sniegas. Švelnūs pūkuoti vilnotųjų notrų lapeliai, platūs bergenijų lapai, purpurinis vaisginų kilimas ir įvairiausios viksvos – nuostabus vaizdas. Pastarieji augalai net vėlų rudenį parudavę atrodo gražiai. Žemę visą laiką dengs čiobreliai, apvalialapės ir Arenso uolaskėlės, gvazdikų kupsteliai ir nemažai šilokų. Kieti heleborų lapai nulinks tik nuo sniego, todėl patį ankstyviausią – baltažiedį (Helleborus niger) – reikia pridengti dėže, kad jis neprislėgtų lapų ir jau žiemos pabaigoje pasirodančių žiedpumpurių. Spalvingas žiemių kilimas irgi nebijo šalčio – spalvos nesikeičia.