Gėrio mainai: ten, kur kadaise gyventa žalčių
2016 m. 12 balandžio d.
Lygiai prieš metus – balandžio mėnesį, netikėtai orams atšilus tiek, jog žmonės nusimetė ne tik paltus, bet ir megztinius, o drąsiausieji netgi batelius, – teko viešėti gimtadienyje Družilių kaime; sodyboje, kurią kažkas šiam smagiam renginiui tiesiog ėmė ir… paskolino.
 |
Ilgam įsiminė ne tik pati šventė, kurios metu svečiai šoko salsą, deklamavo eiles, pianinu grojo Argentinos tango, bet ir absoliučiai kerinti vieta. Palangos pajūriu dvelkiantis pušynas su smėlėtais takais, per akmenis kūlvirščiais besiritanti srauni Žeimena, į kurią nepabosta spoksoti atsisėdus ant linguojančio beždžionių tilto… O jei persėsi į kitą tilto pusę, pamatysi lėtai ir didingai pratekant Nerį, per kurią triskart dienoje geležinkelio tiltu pralekia traukinys Vilnius–Ignalina.
Kūrybiškųjų svetelių pasirodymai vyko name, tarsi tyčia įrengtame tokiems susibūrimams: židinys, apvalus stalas, muzikos instrumentai, meniškos nuotraukos ant sienų… Pamenu, vis sutrikdavau: kuri čia kava ar duona mūsų – svečių, o kuri – šių namų gyventojų, nes šie viską paliko, nesuslėpė, nesukėlė „kur nors aukščiau“. Įdomu, kokie žmonės čia gyvena, pagalvojau tada: sodybą paskolino, tačiau patys šventėje nedalyvavo. Ir štai po metų mes susitikome.
Kūrybiškųjų svetelių pasirodymai vyko name, tarsi tyčia įrengtame tokiems susibūrimams: židinys, apvalus stalas, muzikos instrumentai, meniškos nuotraukos ant sienų… Pamenu, vis sutrikdavau: kuri čia kava ar duona mūsų – svečių, o kuri – šių namų gyventojų, nes šie viską paliko, nesuslėpė, nesukėlė „kur nors aukščiau“. Įdomu, kokie žmonės čia gyvena, pagalvojau tada: sodybą paskolino, tačiau patys šventėje nedalyvavo. Ir štai po metų mes susitikome.
Kristina Bykovienė
Visą straipsnį apie šią nuostabią sodybą skaitykite žurnalo „Mano sodyba“ balandžio numeryje.
