• balandžio 12 d., Penktadienis

Gražuolės vingiorykštės, arba aspirinas gėlių lysvėje

Turbūt nerasime žmogaus, kuriam nebūtų tekę pavartoti aspirino tabletės – tai vienas iš populiariausių ir, ko gero, pigiausių vaistų pasaulyje. Pirmą kartą jis buvo pagamintas 1899 metais ir vokiečių farmacijos kompanijos „Bayer“ užregistruotas prekiniu ženklu „Aspirin“. Šis pavadinimas pasiskolintas iš senesnio lotyniško pelkinės vingiorykštės pavadinimo Spiraea ulmaria neatsitiktinai: būtent iš šio augalo lapų XIX amžiaus pirmojoje pusėje buvo išskirtas glikozidas salicinas, kuris vėliau davė pagrindą aspirino (acetilsalicilo rūgšties) sukūrimui. Dabar pelkinė vingiorykštė lotyniškai vadinama Filipendula ulmaria ir priklauso vingiorykščių (Filipendula, ankstesnis pavadinimas – Spiraea) genčiai. Lotyniškai filium reiškia ‘siūlas’, o pendere ‘kaboti’. Viena šios genties rūšis, pievinė vingiorykštė (F. vulgaris), turi plonas kaip siūlai šaknis su ant jų kabančiais šakniagumbiais, todėl gentis ir gavo tokį pavadinimą.

 

 

Pasaulyje ir Lietuvoje

Vingiorykščių gentyje yra apie 10 rūšių. Tai dvimečiai arba daugiamečiai augalai, aptinkami kaip savaiminiai Europoje, Šiaurės Afrikoje, Vakarų ir Centrinėje Azijoje. Jie yra stambūs, šakniastiebiniai, daugiamečiai, su plunksniškai suskaldytais lapais ir į žiedyną šluotelę susitelkusiais smulkiais žiedeliais. Beje, įdomu, kad vingiorykštės yra netolimos rožių giminaitės, nes ši gentis priklauso erškėtinių (Rosaceae) šeimai, po kurios „sparnu“ glaudžiasi ir rožės.

Lietuvoje auga dvi rūšys. Tai jau minėtosios pelkinė ir pievinė vingiorykštės. Abi yra panašios cheminės sudėties, kaupia salicilatus ir gali būti vartojamos gydomiesiems tikslams kaip natūralus augalinis aspirinas. Norisi akcentuoti tai, kad, priešingai aspirinui, kurio didelės dozės gali dirginti virškinamojo trakto sieneles ir sukelti skrandžio opą, augaliniai salicilatai, veikdami drauge su kitais augale susikaupiančiais cheminiais junginiais, ne tik neturi šio pašalinio poveikio, bet ir teigiamai veikia virškinimo sistemą.

 

„Daro širdį linksmą ir laimingą, džiugina pojūčius“

 

Pelkinė vingiorykštė savaime auga visoje Europoje ir Vakarinėje Azijoje. Lietuvoje ji yra gerokai dažnesnė nei pievinė vingiorykštė, todėl labiau žinoma ir dažniau renkama kaip vaistažolė. Angliškas šios rūšies pavadinimas meadowsweet yra kilęs iš dviejų žodžių – meadwort, reiškiančio ‘midaus žolė’ (angl. mead ‘midus’, wort ‘augalas, žolė’, dažnai vartojamas sudarant sudurtinius augalų pavadinimus), ir sweet ‘saldumynas, saldumas, saldus skonis’: pelkinė vingiorykštė nuo senų laikų buvo vartojama kaip midaus ir alaus aromatizatorius.

Keltų žyniams druidams pelkinė vingiorykštė buvo vienas iš trijų švenčiausių augalų (drauge su vandenine mėta ir vaistine verbena). Viduramžiais šio augalo žiedai barstyti patalpose, nes, kaip rašė anglų botanikas ir žolininkas Johnas Gerardas 1597 metais išleistame dideliame, beveik pusantro tūkstančio puslapių iliustruotame botaniniame veikale „Herball, or Generall Historie of Plantes“, pelkinės vingiorykštės žiedų kvapas „daro širdį linksmą ir laimingą, džiugina pojūčius“.

Pelkinė vingioryštė botaniko akimis

Pelkinė vingiorykštė yra iki 60 cm (per žydėjimą žiedynstiebiai su žiedynais gali siekti 1,5 m) aukščio daugiametis žolinis augalas su šliaužiančiu šakniastiebiu, pertrauktai plunksniškais lapais, kurių viršutinė pusė žalia, o apatinė – balsva ir gausiai pūkuota. Birželio–liepos mėnesiais ji pasipuošia gausybe mažų (6–8 mm skersmens) baltų arba kremiškai baltų, kvapnių (primenančių karčiųjų migdolų kvapą) žiedelių, susitelkiančių į šluotelės pavidalo žiedynus su pailgėjusiomis šoninėmis šakelėmis.

Lietuvoje pelkinė vingiorykštė paplitusi drėgnose pievose, krūmynuose, pamiškėse, pelkėse, upių ir ežerų pakrantėse, grioviuose. Kadangi šis augalas mėgsta drėgnas ir saulėtas ar pusiau pavėsingas augavietes, juo galima apželdinti didesnių dekoratyvinių vandens telkinių pakrantes: dėl šliaužiančių šakniastiebių gana sparčiai sudaro vešlius, aukštus sąžalynus, o per žydėjimą ne tik džiugina akį, maloniu kvapu vilioja įvairius vabzdžius (ypač mėgsta lankyti paprastieji auksavabaliai, dar vadinami bronzinukais), bet „siūlo“ ir natūralų aspiriną. Tiesa, peržydėjusius žiedynus, jei laiku nespėjote visų nuskinti vaistinei žaliavai, reikėtų išskinti, nes jie būna jau nedekoratyvūs. Be to, yra išvesta keletas dekoratyvinių formų: ‘Aurea’, kurios jauni lapeliai turi aukso geltonumo atspalvį; ‘Flore Pleno’ pilnaviduriais žiedais; ‘Variegata’ netaisyklingai geltonai išmargintais lapais, kurių margumas ypač išryškėja saulėtoje vietoje; ‘Rosea’ rausvais žiedais. Kadangi margalapė ir auksalapė formos vertinamos dėl gražių lapų, jų susiformavę žiedynai yra išpjaunami, kad žydėdami nenualintų augalų.

Pelkinė vingiorykštė mėgsta derlingą dirvožemį ir saulėtą vietą, tačiau pagrindinė sąlyga – pakankamas drėgmės kiekis. Kai jos trūksta, augalai linkę sirgti miltlige. Pelkinės vingiorykštės atsparios šalčiui, žiemai pridengti nereikia.

Subtilioji sesė – pievinė vingiorykštė

Pievinė vingiorykštė, antroji Lietuvoje savaime auganti rūšis, ne tokia dažna ir gausi, todėl ne visi ją yra matę ir dar mažiau kas pažįsta. Angliškas pavadinimas dropwort (drop ‘lašas’) atsirado dėl krakmolingų lašo formos šakniagumbių, kuriuos šis daugiametis žolynas išaugina ant plonų šaknų. Šakniagumbiai padeda daugintis ir tarnauja kaip vandens saugyklos, todėl šios rūšies augalai yra prisitaikę augti sausose ir saulėtose pievose, šlaituose ir gali kuo puikiausiai ištverti ilgas sausras.

Pievinė vingiorykštė, priešingai nei jos „sesė“ pelkinė vingiorykštė, išsiskiria subtilesniu dekoratyvumu: turi didesnius (daugiau kaip 1 cm skersmens) baltus arba kreminio atspalvio žiedelius, kurie susitelkę į „puresnius“ žiedynus. Nuskinti nužydėjusių žiedynų nebūtina, nes net ir peržydėję jie nepraranda dekoratyvumo: subrendę pailgi vaisynai su dantytomis viršūnėlėmis atrodo įdomiai. Pievinė vingiorykštė su žiedynais gali siekti 1 m aukštį ir, atsižvelgiant į metus, žydėti kiek anksčiau už „sesę“ – gegužės pabaigoje ir birželio mėnesį. Ją nuo pelkinės vingiorykštės nesunku atskirti pagal lapus. Pievinės vingiorykštės lapai yra smulkiai plunksniškai karpyti, panašūs į paparčių ir suformuoja gražų kompaktišką kupstą, todėl net ir nežydinti ji yra puošni.

Pievinės vingiorykštės nereiklios dirvai ir drėgmei, gali ištverti ilgalaikes sausras, gražiai atrodo pasodintos su kitais gėlių lysvių augalais. Jas nesunku padauginti pavasarį arba ankstyvą rudenį, išskirstant kerus į daug mažų dalių.

Yra išvestos kelios pievinės vingiorykštės formos. Populiariausios iš jų – ‘Plena’ ir ‘Multiplex’. Abi išaugina nuostabius žiedynus su sniego baltumo pinlaviduriais žiedais ir žydi beveik visą vasarą.


guest
0 Komentarai
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus

Šiandien

  • Balandžio 12, penktadienis.
  • Saulė teka 06:23, leidžiasi 20:17.
  • Mėnulis teka 07:29, leidžiasi 00:50.
  • Mėnulis Dvyniuose, pilnėjantis, I ketvirtis. Jaunatis balandžio 8 d.
  • Galmantas, Damijonas, Julijus (Julius), Jūratė, Zenonas
  • Tarptautinė aviacijos ir kosmonautikos diena
  • Žiedų diena. Sodinkite vijoklinius augalus, gėles, agurkus, moliūgus, arbūzus, aguročius. Persodinkite kambarinius augalus. Skiepykite rožes. Vėdinkite patalpas, rūsius, valykite grindis. Nepatartina laistyti, tręšti augalų.

Populiariausi straipsniai

darzoviuseklos
Baumera

Sekite mus

e-seklos

Naujienlaiškio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti Sodo spalvų naujienlaiškį, įrašykite savo el.pašto adresą.

Palaukite...

Dėkojame, kad užsiprenumeravote!

Apklausa

Kaip gaunate „Sodo spalvas“?

Įvykių kalendorius