Greitai augantys vijokliai

Vijokliniai augalai, arba lianos, yra tikri spartuoliai, galintys laimėti sumedėjusių augalų sprinto varžybas. Dauguma per metus gali paaugti iki 3 m ar net daugiau. Jiems reikia atramų, ant kurių galėtų vytis: specialių kopėtėlių (treliažų), stulpų, medžių kamienų, tvorų. Šių augalų pririšti nereikia, nes patys prisitvirtina ūseliais, lapkočiais ar siurbtukais.

Penkialapis vynvytis (Parthenocissus quinquefolia) kilęs iš Šiaurės Amerikos. Tai viena greičiausiai augančių ir viena dažniausių lianų Lietuvoje, žmonių tiesiog vadinama vijokliu. Žali penkiaskiaučiai lapai blizga, o rudenį iš tolo šviečia ryškiu raudoniu. Rudenį šis augalas sunokina ir smulkias tamsiai mėlynas uogas, šiek tiek panašias į vynuogių, kurias mielai lesa paukščiai. Jis geba užkopti į 20–25 m aukščio namus ir palįsti po stogais ar iki pat viršaus apsivyti elektros stulpus. Kartais dar auginamas Engelmano varietetas, kuris prie sienų prisisiurbia siurbtukais. Vešliai augdamas jis pridaro bėdų – pradeda ardyti namo konstrukcijas, sulaužo tvoras, užtemdo langus, o rudenį prišiukšlina gausiais prikritusiais lapais. Vynvytis yra nereiklus, gali augti ir ne itin derlingose vietose, pakenčia sausras (šaknys skverbiasi giliai, ieškodamos drėgmės) ir dalinį pavėsį. Lietuvos medelynuose galima įsigyti veislę ‘Troki’, kurią prie Trakų kadaise atrado lenkų selekcininkai.

Kartais auginamas ir triskiautis vynvytis (P. tricuspidata), kuris prie sienų prisisiurbia ūsuotais siurbtukais. Ši liana labai puošni stambiais žaliais blizgančiais lapais. Deja, ji lepesnė nei penkialapis vynvytis, mėgsta derlingesnę dirvą, o žiemomis dažnokai apšąla.

Didžialapė kartuolė (Aristolochia macropylla) – dar vienas labai sparčiai augantis sumedėjęs vijoklis. Ją iš tolo galima pažinti pagal labai didelius žalius širdies formos lapus. Viena geriausių šios lianos savybių – ji gali įsikurti ir visiškame pavėsyje. Jeigu žemė gana derlinga ir drėgna, kartuolė puikiai klestės ir saulėtoje vietoje. Kartuolėms, kaip ir vynvyčiams, reikia tvirtų atramų, nes auga tikrai greitai, gerokai pasunkėdamos. Vasaros pradžioje jos pražysta labai originaliais mažo saksofono formos žiedais. Tiesa, kvapas nelabai malonus, bet jis skirtas ne žmogaus nosiai, o vabzdžiams apdulkintojams. Šių, kaip ir kitų greitai augančių vijoklių geriau nesodinti šalia elektros stulpų, nes jie labai mikliai užsikabaros į viršų iki pat laidų.

Margalapė aktinidija (Actinidia kolomikta) nokina ne tik skanias uogas – mažyčius kivius, bet ir gali būti sodo puošmena. Jauni lapai visiškai balti arba rausvi. Norint užsiauginti uogų, reikės dviejų augalų – vyriško ir moteriško, o jeigu sodinsite tik dėl grožio, geriau rinkitės „vyriškį“, kurio lapai puošnesni nei „moteraitės“ (taip dažniausiai gamtoje būna). Žinoma, ši liana auga greitai, jaunais stiebais nuolat ieškodamos atramų, kurias galėtų apsivyti – ar tai būtų netoli augantis vaismedis, ar tvora, ar skalbinių virvė.

Aktinidijos kartais šaltomis žiemomis apšąla, bet pavasarį labai greitai atželia. Lietuvoje taip pat auginama smailialapė aktinidija (A. arguta), neturinti margų lapų.

Minėjome dažniausiai auginamus ir mažiausiai reiklius vijūnus, bet jų tarpe yra ir daugiau įvairių greitai augančių, pavyzdžiui, visterijos, žydinčios labai kvapniais žiedais, bet žiemomis dažnokai apšąlančios, smaugikai (vien tik pavadinimas ko vertas!), kai kurios raganės, sausmedžiai ir kt. Gebenė lipikė (Hedera helix) – pavėsio augalas ir vienintelė liana, kuri žiemą nenumeta lapų, tik, deja, dažnai apšąla.

Pixabay nuotr.