Gruntinio vandens atsargų įtaka augalams
Dirbantiems žemę ar jos įsigyti norintiems žmonėms naudinga žinoti, koks yra dirvožemis, kas slypi ariamajame sluoksnyje, koks vandens režimas jame.
Svarbu žinoti, kad lengvos smėlio dirvos, sudarytos iš stambesnių dalelių, sparčiai sugeria ir blogai sulaiko drėgmę, todėl jos augalams greičiau trūksta, išplaunamos maisto medžiagos, mažiau šilumos absorbuojama. Tačiau jas lengviau įdirbti, greičiau išdžiovina saulė, nesupuola, paviršiuje nesusidaro pluta, įšyla pavasarį, niekada neužmirksta.
Sunkus priemolis ir molis gerai sulaiko drėgmę ir maisto medžiagas. Pavasarį tokios dirvos lėčiau įšyla, sunkiau įdirbti, reikia nuolat purenti, rudenį greičiau užmirksta. Teigiamos savybės – jos derlingesnės, kapiliarinis vanduo gali pakilti aukščiau, o tai svarbu augalams užsitęsus sausrai.
Priesmėlis sodui, beveik visoms daržovėms tinka labiausiai. Jos gerai išlaiko maisto medžiagas, greičiau išdžiūsta.
Dirvos, kuriose gruntinis vanduo kaupiasi negiliai, šaltesnės. Jos pavasarį ilgiau šyla, nevienodai džiūsta sklype, todėl sunkiau atlikti lauko darbus, vėliau prasideda daugelio daugiamečių žalumyninių augalų vegetacija, o pasodintus daržovių daigus dažniau užpuola šaknų nematodai ir kitos ligos.
Įvairaus vandeningumo metais žemiausiuose sklypo duburiuose pasirodęs paviršinis vanduo gali laikytis 3–4 ar 10 ir daugiau parų. Negerai, kai laikinai įmirkęs paviršinis dirvožemio sluoksnis ilgesnį laiką būna vegetacijos laikotarpiu. Tuomet nevyksta humuso mineralizacija, augalai stokoja deguonies, maisto medžiagų. Anglies dvideginio tokiose dirvose gali padidėti iki 4–6 proc ir daugiau, o deguonies būna tik 15 proc. Geriausiai augalai auga, kai yra 20 proc. deguonies.
Skirtingi augalai nevienodai reaguoja į gruntinio vandens lygį. Daugiau yra tokių, kuriems dažnas drėgmės perteklius trukdo augti. Pasodinti dekoratyviniai medžiai, krūmai prigyja sunkiau ar visai neprigyja, augantys jauni sodinukai lengvai pasvyra ar net išvirsta, sutrinka fotosintezė ir transpiracija, maisto medžiagų apykaita, šaknys nesugeba prisitaikyti ir pradeda nykti, augalai nuskursta. Nuo kamienų gausiai lupasi žievė, atsiranda pelėsis, ant šakų įsiveisia kerpės, samanos, labiau plinta ligos (rauplės, įvairūs puviniai), skilinėja vaisiai ir t. t. Sodininkystės specialistai teigia – jei dvi savaites ar ilgiau obelų ir kitų vaismedžių šaknys ir kamieno pagrindas mirksta, augaluose vykstantys procesai gali sutrikti negrįžtamai.
Obelims su vegetatyviniais poskiepiais gruntinis vanduo turi būti ne aukščiau kaip 1,5 m, dar geriau – 2 m gylyje nuo dirvos paviršiaus. Dauguma kaulavaisinių augalų jautresni užmirkimui. Vyšnioms, slyvoms, žemaūgėms obelims su sėkliniais poskiepiais, kriaušėms gruntinis vanduo turėtų būti ne arčiau kaip 1,2–1,5 m gylyje, vaiskrūmiams – 1 m, braškėms – 0,6–0,9 m. Kai jis slūgso 0,8–1 m gylyje, gerai auga tik smulkesni, žemaūgiai, smulkiomis šaknimis krūmai.
Įmirkstančiose ir drėgnose vejose plinta samanos, žolė išretėja, atsiranda išplikusių vietų. Ten dažnai plinta šaknų puvinys, lapų dėmėtligė. Skurdesniuose ploteliuose vejų žolės nepajėgios kovoti ir su piktžolėmis, kurios greitai prisitaiko prie nepalankių sąlygų. Tarp abiejų grupių augalų vyksta konkurencija. Pradeda augti įvairios piktžolės, tarp jų įsikuria dirviniai asiūkliai, šalpusniai, dirvinės mėtos, šliaužiantys vėdrynai, viksvos. Tai šlapių vietų indikatoriai. Vejai, daržams ir gėlynams gruntinis vanduo nekenks, jei bus 0,5–0,8 m gylyje.
Pixabay nuotr.
