Grybai sode: ką apie juos žinome?

Visi sode augantys augalai – kultūriniai ir laukiniai, žoliniai ir sumedėję – dirvožemyje kontaktuoja su grybais. Dauguma šių grybų žemės paviršiuje nesuformuoja jokių darinių, ir apie jų egzistavimą mes dažniausiai nė nesužinome. Visgi grybai yra neatsiejama, itin svarbi gyvojo dirvožemio dalis. Be kai kurių iš jų dauguma augalų skurstų arba neaugtų visai. Netgi augalai, kurie pirmieji įsikuria naujai susiformavusiose salose arba po ugnikalnių išsiveržimų, nors ir gali augti be grybų draugijos, tačiau, dirvožemyje esant tinkamų grybų, būtinai su jais sudaro simbiozę.
Kai kuriuos grybus su augalais sieja tik tai, kad jie minta negyvomis ar suirusiomis augalų dalimis toliau jas skaidydami. Todėl ir sodo dirvožemyje visuomet galima rasti grybienos. Daugeliu atvejų tai sodo augalams visiškai nepavojingi organizmai. Netgi priešingai – simbiozėje su augalais gyvenantys grybai savo augalams–šeimininkams padeda geriau pasisavinti vandenį ir mikroelementus, tiekia fitohormonus ir įvairias biologiškai aktyvias medžiagas. Taip pat jie reguliuoja dirvožemio augalo šaknų zonos bakterijų ir mikroskopinių grybų sudėtį. Konkuruodami su šiais dėl erdvės ir maisto medžiagų, jie pašalina patogeninius organizmus iš šaknų zonos ir taip apsaugo augalų šaknis nuo ligų sukėlėjų.

Žemesnieji ir aukštesnieji grybai

Dauguma grybų, kurie betarpiškai kontaktuoja su įvairiais sodo augalais, dėl jų sandaros mokslininkų yra priskiriami žemesniesiems grybams. Dažniausiai tokie grybai žemės paviršiuje pastebimų darinių nesuformuoja. Dėl šios priežasties susidaro įspūdis, kad tokių grybų sode išvis nėra arba augalai neturi su jais jokių ryšių.
Kiek kitokie yra aukštesnieji, ypač kepurėtieji grybai, kurie kartas nuo karto suformuoja nors ir nelabai didelius, tačiau lengvai pastebimus vaisiakūnius. Aukštesnieji grybai su sodo augalais dažniausiai nebūna tiesiogiai susiję. Nebent sode auga liepos, beržai, ąžuolai, eglės, pušys ar kiti sodui nelabai būdingi medžiai. Tuomet yra didelė tikimybė, kad čia pat auga ir su jais simbiotiniais ryšiais susieti grybai, tarp kurių – ir gerai žinomų valgomų rūšių atstovai: įvairūs baravykai, raudonviršiai, ūmėdės, aksombaravykiai ir kt. Jeigu sode auga aukščiau minėtų rūšių medžių, šių grybų galima pabandyti „pasisėti“ ir dirbtinai, bet tai jau atskira tema.

Kur patiks grybams?

Kaip jau minėta, grybai sode apsigyvena tik todėl ir tik tuomet, kai čia randa sau priimtinas sąlygas. Vienas svarbiausių aspektų – pakankamas tinkamų maisto medžiagų kiekis. Tokia situacija dažnai susidaro, kai sodo dirvožemis yra reguliariai ir pernelyg gausiai tręšiamas įvairiomis organinės kilmės trąšomis. Trąšioje, puveningoje dirvoje, ant sumedėjusių ir augalinių supuvusių liekanų, ant žemėje esančių medienos gabaliukų, sutręšusių medienos atliekų, humuso, supuvusių lapų, šakelių, druzgų, gali augti daugiau nei keturiasdešimties rūšių grybai. Tai daugeliui gerai žinomi įvairūs pievagrybiai, žvynabudėlė ir žvynabudės, meškabudės, mėšlagrybiai ir kiti grybai. Visi šie grybai pagal savo mitybos ypatumus yra saprotrofai, t.y. minta negyvomis organinės kilmės medžiagomis, todėl su augalais tiesiogiai beveik nekontaktuoja. Visgi, jei tokie grybai auga labai gausiai, savo augimo vietoje jie gali sunaudoti kai kurias augalų augimui reikalingas medžiagas. Tačiau dažniausiai jie sukelia sodininkų nepasitenkinimą išaugdami ten, kur šeimininkas to visai nepageidavo. Kartais dygstantys pievagrybiai ir kai kurių kitų rūšių grybų vaisiakūniai gali prikrėsti „pokštų“, sutrupindami arba iškilnodami betonuotus takelius, plyteles ar net kilstelėdami lengvesnio statinio be pamatų kampą. Kai kurių rūšių grybų vaisiakūniai gali išaugti gana dideli, negana to, jie nevengia augti didelėmis grupėmis ar net kuokštais.