Gyvūno apsinuodijimo požymiai ir pirmoji pagalba
Informacija paruošta Giedrės Gudelytės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (www.ggi.lt), siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius ir rūpintis gyvūnų gerove.
Žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose aptariami vis nauji gyvūnų nuodijimo atvejai, kai užnuodytas maistas ar pašaras išmėtomas vietose, kur vedžiojami gyvūnai ir vaikšto žmonės. Apie tai kalbiname „Vaidos klinikos“ savininkę, veterinarijos gydytoją Vaidą Misiūnienę.
Vis dažniau žiniasklaidoje ir socialiniuose tinklapiuose viešinami gyvūnų apsinuodijimo atvejai. Ar pastaruoju metu į jūsų kliniką dažniau kreipiamasi pagalbos dėl galimo augintinio apnuodijimo?
Dėl įvairių apsinuodijimų gyvūnų į kliniką atvežama nuolat. Padaugėjo atvejų dėl apsinuodijimo žiurknuodžiais. Tokių apsinuodijimų paprastai daugiau būna rudenį, kai žmonės nuodija iš laukų į namus miegoti lendančius graužikus, o šunys ar katės atsitiktinai suėda nuodų. Pasitaiko ir atvejų, kai gyvūnai nuodijami specialiai. Apsinuodyti gyvūnas gali daug kuo: katės dažnai apsinuodija kambariniais augalais ar paragavusios pamerktų puokščių su joms toksiškais augalais. Šunys dažniau apsinuodija paragavę automobilių aušinimo skysčio, alkoholio, prisiėdę šokolado, sugraužę buitinės chemijos pakuotes ar „įsisukę“ į šeimininko vaistinėlę. Kartais augintinius apnuodija ir patys šeimininkai, bandydami savarankiškai gydyti gyvūną žmonėms skirtais vaistais.
Kokie yra pirmieji simptomai, rodantys, kad gyvūnas apsinuodijo?
Požymiai priklauso nuo to, kuo gyvūnas apsinuodijo, tačiau dažniausi apsinuodijimo požymiai yra apatija, vėmimas, viduriavimas, nenoras ėsti, koordinacijos praradimas, kartais – ūmus paralyžius, kraujo krešėjimo sutrikimai.
Kokią pirmąją pagalbą apnuodytam augintiniui gali suteikti šeimininkas, kol gyvūnas pateks pas veterinarus?
Reikia kuo skubiau kreiptis į veterinarijos kliniką, nebandyti gydyti gyvūno pačiam, nes labai svarbus laiko tarpas nuo toksinių medžiagų patekimo į organizmą iki pirmos profesionalios pagalbos suteikimo. Šeimininkas gali tiesiog atimti, neleisti baigti ėsti įtariamai toksiško maisto ar preparatų, iš gyvūno burnos išvalyti ir išplauti jo likučius. Veterinarijos klinikoje pagalba bus suteikta pagal toksinio preparato rūšį. Dažnai yra plaunamas skrandis, jei gyvūnas atvežamas tuoj po suėdimo; jei vėliau, gali tekti sukelti viduriavimą ar klizmuoti, kad medžiaga kuo greičiau būtų pašalinta iš organizmo. Gyvūnui gali būti statomos lašelinės infuzijos arba perpilamas kraujas. Jei yra, visada naudojami priešnuodžiai.
Ar gelbstint apnuodytą gyvūną įmanoma nustatyti, kokiais nuodais jis apsinuodijo? Ar tam reikėtų apnuodyto maisto arba pašaro pavyzdžio? Ar lengviau išgelbėti augintinį, jei nustatoma, kokiais nuodais jis apsinuodijo?
Žinant, kuo tiksliai apnuodytas gyvūnas, pagalbą galima suteikti tikslingesnę ir greičiau. Jei yra įtarimas, kad apsinuodijo, visada geriau paimti pašaro, medžiagos ar suėstų tablečių pavyzdį: tai gydytojui suteiks svarbios informacijos, galima bus numatyti apsinuodijimo požymius bei padarinius. Jei nėra galimybės gauti pavyzdį – nieko tokio, svarbu kuo greičiau kreiptis į kliniką, kad kaip įmanoma greičiau būtų pašalintas suėstas ar išgertas preparatas, suteikta bendra detoksikuojamoji pagalba.
Kaip patartumėte gyvūnų savininkams apsaugoti savo augintinius nuo galimo apsinuodijimo? Kokių prevencinių priemonių būtų galima imtis vedžiojant šunis, kad keturkojai nepagriebtų nuodų, sumaišytų su kvapniais maisto produktais ar pašarais ir išmėtytų vedžiojimo vietose?
Šunis būtina nuo mažens pratinti neliesti lauke rastų ėdamų ar neėdamų daiktų. Jei išmokyti šuns nepavyksta, reikėtų dėti antsnukį su uždara priekine dalimi. Labai svarbu stebėti šunį vedžiojant – ką jis uosto, laižo, ar ima kažką nuo žemės. Šiais laikais žmonės daug laiko praleidžia žiūrėdami į mobilųjį telefoną ir nemato, ką tuo metu daro jų augintiniai. Atvykus į nepažįstamą kaimą, sodą ar sodybą, reikia pasiteirauti šeimininkų, ar gali būti kur nors padėta žiurknuodžių. Patys šunų šeimininkai turėtų apeiti ir apžiūrėti, ar nėra nuodų bei lengvai prieinamų gyvūnams toksiškų augalų, buitinės chemijos, vaistų.
Svarbiausia, kad žmonės į veterinarus kreiptųsi kuo greičiau ir nebandytų gydyti patys.
Jei pastebėjote primėtyto neaiškios kilmės maisto ar pašaro bei įtariate, kad jis gali būti apnuodytas, nelikite abejingi, praneškite https://ggi.lt/pranesk/ arba bendruoju pagalbos telefono numeriu 112. Būkime budrūs, saugokime vieni kitus ir savo augintinius.
Straipsnį skaitykite žurnalo „Mano sodyba“ gegužės numeryje.
