Hortenzijos – augalai, mylintys vandenį (II)

Nepaprastai dekoratyvi, nuo liepos iki rugsėjo žydinti ir žiemos šalčiams atspari šluotelinė hortenzija (H. paniculata) – aukso vidurys. Štai ko reikia amžinai bėgančiam, skubančiam, laiko neturinčiam, bet trumpomis atokvėpio valandėlėmis akis ir sielą norinčiam palepinti žmogui. Galima auginti krūmą, kuris sieks 1,5–2 m aukštį, arba palikti vieną stiebą ir formuoti medelį. Šluotelinės hortenzijos žiedynai pražysta ant pirmamečių ūglių, tad jeigu ir kiek pašąla žiemą, ne bėda – žydės.

Hortenzijų „apetitą“ galima suprasti

Hortenzijų agrotechnika nors ir nesudėtinga, bet turi ypatumų. Šie augalai sunkiai ištveria sausrą, bet ir vandens perteklius neduoda nieko gero. Kitaip tariant, kad jie gerai vystytųsi, dirva turi būti nuolat drėgna, bet ne pažliugusi. Drėgmė geriau laikosi, kai pakrūmės pamulčiuojamos durpėmis arba spygliuočių žieve.
Visoms hortenzijoms tinkamiausia silpnai arba vidutiniškai rūgšti dirva (pH neturėtų viršyti 5,5), humusinga, turtinga mineralinių maisto medžiagų. Jų apetitas nemenkas. Priežastys aiškios: ilgalaikis ir gausus žydėjimas reikalauja geros mitybos ir vandens. Hortenzijoms būtina paruošti sodinimo duobes su puria derlinga žeme, sumaišyta su vidutinio rūgštingumo durpėmis. Ir vėliau kiekvieną pavasarį reikėtų po truputį įterpti humuso ir durpių. Neapsiriktume, jei patręštume ir mineralinėmis azotinėmis trąšomis pavasarį bei pirmąją vasaros pusę, o vasaros pabaigoje ir rudenį įterptume fosforo ir kalio trąšų.

Daugiau šviesos!

Visos hortenzijos mėgsta šviesą. Atviroje, saulės apšviestoje vietoje šios gražuolės ne tik auga sveikos, bet ir atrodo įspūdingiausiai. Jos neblogai jaučiasi ir daliniame pavėsyje. Tik kuo mažiau šviesos, tuo vėliau pražysta ir tuo mažiau bei smulkesnių ir retesnių žiedynų sukrauna. Šluotelines hortenzijas geriau sodinti nuo vėjo apsaugotose vietose – silpnesni stiebai gali išlūžti.

Į rankas sodo žirkles!

Kad hortenzijų krūmai išliktų gražios formos, juos reikia kiekvienais metais genėti. Kitaip žiedynai ilgainiui smulkėja, daugėja plonų, nusilpusių ir jau atitarnavusių ūglių. Jauno krūmo (iki 3–4 metų) galima neliesti. Sustiprėjusio augalo reikia kasmet išpjauti dalį jaunų ir visas prastai žydinčias senas šakas. Pašalinami ir apšalę ūgliai. Kuo jie didesni, tuo žemiau reikia nupjauti, paliekant ant pagrindo 4–6 ar tik du pumpurus. Suaugusio krūmo nereikia gailėti – jis lengvai ištveria kišimąsi į „asmeninį gyvenimą“. Pagrindinį genėjimą geriausia atlikti pavasarį iki pumpurų brinkimo ir aktyvaus syvų judėjimo. Galutinai pakoreguoti krūmo formą galima ir vasarą.
Reguliuojant vidutinį tankumą, hortenziją galima išlaikyti ne tik dekoratyvią, bet ir pailginti jos gyvenimą. Jei su sodo žirklėmis kėsinatės į senesnių veislių didžialapes hortenzijas, nepamirškite, kad jos žiedinius pumpurus krauna ant antramečių ir senesnių ūglių. Per daug įsismaginę žiedų nesulauksite.

Ligos

Hortenzijos serga retai. Dažniausios bėdos – miltligė ir amarai. Abiejų galima atsikratyti, vieną kartą nupurškus krūmus fungicidais ir insekticidais. Soduose, kur pavasarį naudojamos profilaktinės priemonės nuo ligų ir kenkėjų, šios problemos iš viso nebūna

Ar sudėtinga pasidauginti?

Hortenzijos lengvai dauginamos vegetatyviniu būdu – atlankomis, atžalomis ir net krūmo dalimis, bet veiksmingiausia – auginiais. Pirmąją birželio pusę pasiruošiama auginių. Prisipjaunama pusiau sumedėjusių metinių ūglių. Jie supjaustomi maždaug 20 cm ilgio pagaliukais, susmeigiami į durpių ir smėlio mišinį inspektuose arba nešildomuose šiltnamiuose, užvožiami stiklainiais.
Neblogų rezultatų pasiekiama, kai viršutinis daiginamo auginio galas užtepamas lašeliu sodo tepalo. Hortenzijų stiebai gana stori, o jų šerdis puri, todėl, užtepus sodo tepalu, išgaruoja mažiau vandens. Šviesiosios hortenzijos leidžia atžalas, plinta į šalis, todėl jas dauginti paprasčiau.