Ilgas daržovių kelias (II)

Indėnai bulves skanavo ir sukultūrino maždaug 8 000 metų prieš Kristų. Į Europą šios daržovės parvežtos 1537 metais. Iki mūsų laikų atklydo įvairių linksmų istorijų, susijusių su bandymais paskatinti valstiečius jas auginti. Pasirodžiusios iš užjūrio bulvės buvo palaikytos gėlėmis ir net labai vertintos dėl puikių neregėtų žiedų. Mėginta valgyti lapus ir ant šakelių užsimezgančius vaisius. Didelę maistinę vertę turinčiais augalais bulvės pripažintos negreitai – mat žmonėms nepatiko skonis. Nebuvo net minties, kad jos kada nors galėtų būti konkurentės ropėms ir pupoms.
Pirma žinia apie bulvių kelią į lietuvių daržus aprašyta Motiejus Valančius knygoje „Antano Tretininko pasakojimas“. Jos pirmą kartą buvo pasodintos Žemaitijoje, Salantų parapijos Nasrėnų sodžiuje. Ūkininkas, 1806 metų pavasarį parvažiavęs iš Klaipėdos, tarė savo šeimynai: „Štai pirkau septynias kartopeles – vokiečiai sako, kad tai yra iš Amerikos parvežtos, labai naudingos ir skanios. Mergaite, paimk torelių ir sugraižyk vieną – paragausime ir suprasime, ar tiesą vokiečiai sako. Mergaitė tuojaus sugraižė vieną žalią kartopelę. Kitą liepė duoti kiaulei – ta bežiūrint vieną suėdė. Tada buvo liepta penkias likusias pasodinti darže. Rudenyje iš penkių bulvių ūkininkas gavęs trisdešimt tris, keletą išvirino ir vėl ragavo, o atlikusias sėklai pasiliko. O jogei bulvės yra apvalios kaip ropės dėl to ir praminė roputėmis. Kitur jas vadina bulvėmis, dar kitur dulėmis, jierčukais, pumpučiais…“

Pomidorai, paprikos, moliūgai, pankoliai – naujakuriai

Paprikos, pomidorai, pankoliai, daugelis moliūgų – naujakuriai mūsų soduose. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad saldžiąsias paprikas, moliūgus atrado Pietų Amerikos indėnai 2000–3000 metais prieš mūsų erą. Pirmieji emigrantai iš Europos Amerikoje išgyveno tik dėl šių daržovių. Ir dabar Padėkos dieną amerikiečiai vaišinasi moliūgų pyragu. Į Europą juos, kaip ir paprikas, XV amžiuje atvežė Kristupas Kolumbas. Moliūgai ilgą laiką tik sąlygiškai buvo laikomi daržovėmis. Juos vaistams ir maistui vartojo prancūzai, vokiečiai, lenkai, kaip interjero puošmeną vertino anglai.
Dėl ryškios spalvos pomidorus ir paprikas kaip dekoratyvius ir vaistinius augalus pirmieji pamėgo prancūzai, ispanai. XVI–XVII amžiuje vokiečiai pomidorus laikė kambarinėmis gėlėmis. Anglijoje, Rusijoje juos kartu su paprikomis sėjo tarp retų gėlių oranžerijose. Dėl ryškios spalvos prancūzai pomidorus vadino meilės obuoliais. Paprikas ypač vertino Balkanų šalių gyventojai, ypač bulgarai.
XIX amžiuje šiais augalais susidomėjo retesnių daržovių mėgėjai Lietuvoje.
Prieš kelis dešimtmečius, 1969 metais, mūsų kraštą pasiekė ateiviai iš Viduržemio jūros pakrančių ir Mažosios Azijos – pankoliai (Foeniculum vulgare). Šiuos daugiamečius (Lietuvoje vienmečius ar dvimečius) žolinius krapus primenančius augalus prieskoniams ir vaistams augino senovės egiptiečiai, graikai, romėnai. Jie buvo vieni iš devynių šventųjų žolynų. Tikėta, kad pankoliai suteikia drąsos ir jėgos, ilgina gyvenimą. Senovės Kinijoje ir Indijoje jie gelbėjo įkirtus gyvatei ar skorpionui. Sėklas kramtydavo indėnai – alkiui malšinti (taip pat metant rūkyti), burnos kvapui gerinti.