Ilgas daržovių kelias

Augalai senbuviai yra žirniai, pupos, pupelės. Įvairiais laikmečiais jie vertinti labai skirtingai.
Mažojoje Azijoje žirniai auginti akmens ir žalvario amžiuose. Tai liudija prie Alpių esančių sričių poliniuose statiniuose rastos sėklos. Žirniai buvo itin svarbūs senovės graikams ir romėnams. Indijoje, Kinijoje jie laikyti derlingumo ir turtingumo simboliu. Centrinėje Europoje ši grūdinė kultūra paplito VIII–X amžiuje. XVII amžiaus viduryje žirniai augo Anglijoje, Londono priemiesčio daržuose. XVIII amžiuje šias daržoves maistui vartojo Prancūzija ir kitos Europos šalys. XIX amžiuje jos buvo kasdieninis vokiečių kareivių maistas. Kad paskatintų žmones auginti žirnius, skirta speciali premija už pilną krepšį, pristatytą į turgų.
Lietuvoje maždaug prieš 400 metų sėti dirviniai žirniai (peliuškos). Sėklos rudos, rainos, o žiedai rausvai violetiniai. Vėliau juos pakeitė daržo žirniai. Labiau paplitę yra gliaudomieji.
Pirmuosius pupų protėvius skanavo Pietų Amerikos indėnai. Vakarų Europoje jos žmones maitino akmens amžiuje. Biblijoje rašoma, kad Palestinoje pupos augintos I amžiuje prieš mūsų erą, viešpataujant Saliamonui. Senovės Egipte šios daržovės kėlė baimę, šventikams buvo draudžiama jas liesti. Manyta, kad juodos dėmės ant žiedų yra mirties ženklas. Senovės graikams pupos kėlė pagarbą. Augindami, parduodami ar pirkdami dalį jų aukodavo dievams. Senovės Romoje teisėjai rengdavo šventę, per kurią važinėdami po miestą rieškučiomis mėtė miniai šių augalų sėklas.
Viduržemio jūros regione ir Kinijoje pupos augintos prieš 5 000 metų. Viduramžiais Europoje statyti erdvūs sandėliai, kur kauptos didelės atsargos. Mat maistui džiovintos sėklos tinka daugiau nei 15 metų.
Lietuvoje pupos pradėtos auginti IX–XIII amžiuje. Tuomet jos buvo drąsos, ištvermės šaltinis.
Laukinės pupelės iki šiol auga Azijoje, Afrikoje, Amerikoje. Pirmosios žinios apie jas rastos 280 metais prieš mūsų erą parašytuose kinų metraščiuose. Senovės romėnai jas augino 350 metų prieš mūsų erą ir vartojo ne maistui, o kosmetikai (gaminti veido pudrai, skirtai odai gaivinti, strazdanoms blukinti). XVI amžiuje Europoje šios daržovės buvo reikalingos maistui ir vaistams.
Į Lietuvos daržus pupelės atkeliavo XVIII amžiaus pabaigoje. Pirmiau atsirado paprastosios gliaudomosios, vėliau šparaginės, vijoklinės, pusiau vijoklinės.

Morkų, petražolių, česnakų ir krienų kelionės

Į senųjų augalų gretas būtina įtraukti česnakus, petražoles, morkas, krienus.
Česnakų gydomosios galios minimos dantiraščiu rašytame recepte beveik 3 000 metų prieš mūsų erą. Jie minimi Biblijoje ir Korane. Tėvynė yra Vidurinė Azija. Egiptiečiai augalus laikė šventais. Įrašai Cheopso piramidėje liudija, kad, statydami ją, vergai kasdien gaudavo česnakų. Dėl to netgi kilęs streikas. Romos gladiatoriai šiuose augaluose ieškojo stiprybės, ištvermės. Senovės kinai, germanai jais vaikė piktąsias dvasias, o Balkanų šalių gyventojai įtrindavo durų rankenas, langų rėmus, kad apsisaugotų nuo vampyrų. Graikus, slavus česnakai gelbėjo įkandus nuodingoms gyvatėms, todėl senose knygose jie vadinami gyvatės žole.
XV amžiuje šie augalai buvo auginami daugelyje Europos šalių, tarp jų ir Lietuvoje.
Krienus egiptiečiai žinojo 1500 metų prieš Kristų, o senovės graikai vartojo kaip vaistą nuo skausmo. Tuomet jie buvo aukso vertės. Viduramžiais vokiečiai krienus sukultūrino. Tikslaus kelio į mūsų šalį nepavyko išsiaiškinti. Manoma, kad dėl aštrumo šie augalai galėjo būti pradėti auginti XV amžiuje ir įgijo mitologinę prasmę.
Morkas žmonės skanauja 4000 metų. Šveicarijoje, netoli Berno, virš polinių pastatų, rasta suakmenėjusių liekanų. 79 metais išsiveržusio Vezuvijaus lava užpiltuose Pompėjos Herkulanumo ir Stabijos miestuose, senų namų sienų piešiniuose, pavaizduoti ryšeliai morkų. Rašytiniuose šaltiniuose Lietuvoje jos minimos XVI amžiuje.
Panašiu laiku daržuose pradėtos auginti petruškomis, petrosilinėmis žolėmis vadintos petražolės. Jos sėtos vagose kaip morkos, šakniavaisių derlius būdavęs gausesnis. Greta augo iš Pietų Europos ir Viduržemio jūros rytinių pakrančių atkeliavę krapai. Šios prieskoninės žolės žinomos jau 5 000 metų.