Iš sodininko užrašų žiemos pabaigai…
Pažiūrėkime, ką sodininkai dar yra įsirašę į savo darbų kalendorių žiemos pabaigai.
Vaismedžių kamienų baltinimas
Močiutės vis dar baltina vaismedžių kamienus pavasarį. Jos taip daro, nes gražu. Juk atėjus pavasariui reikia sutvarkyti gėlyną, baltinti sodą… Jei ir Jūs taip darote… dėl grožio, niekuo nepadedate vaismedžiams, kad jie būtų labiau apsaugoti nuo šalčio ir kenkėjų.
Baltinti vaismedžius privalu du kartus: rudens pabaigoje ir vasarį. Jokia, net pati geriausia kamienų baltintimo medžiaga nesilaiko ištisus metus – ją nuplauna lietus. O kad žiemą šaltis, dienos ir nakties temperatūrų skirtumas nepaveiktų kamienų, balinti būtina pakartotinai.
Pasigaminkite inkilą
Yra daug įvairiausių inkilų formų ir jų gaminimo būdų. Bene populiariausi yra uoksiniai ir lentiniai. Uoksiniai inkilai natūraliai atrodo ir puikiai dera prie kraštovaizdžio. Juose mielai įsikuria visi uoksuose perintys paukščiai. Šių inkilų storos ir vientisos sienelės gerai sulaiko šilumą, o tai labai svarbu anksti perinčioms pelėdoms, klykuolėms, zylėms. Sodybose dažniausiai iškeliami ir dažniau matomi lentiniai inkilai. Jų gamyba nesudėtinga. Be to, gali būti naudojamos medienos atliekos. Lentiniuose inkiluose mielai apsigyvena zylės, musinukės, raudonuodegės, varnėnai.
Gamybai tinkamiausios 1,5–2,5 cm storio sausos neobliuotos lentos. Stogeliui parenkama storesnė lenta, nes jis greičiausiai pūva. Kraštai iškišami 2–3 cm į šonus ir 4–6 cm į priekį. Specialiai pakreipto ar dvišlaičio stogelio daryti neverta. Dugnas kalamas ne iš apačios, kaip dažnai daroma, bet įleidžiamas į inkilo vidų, kad greitai nesupūtų ir neiškristų. Visi mažesni, zylėms skirti inkilai turi būti atidaromi, kad rudenį būtų galima išvalyti.
Svarbu atminti, kad skirtingiems paukščiams reikia skirtingo dydžio inkilų. Pavyzdžiui, zylėms jie daromi 26–30 cm aukščio ir apie 11–12 cm pločio. Kiek didesni inkilai turi būti varnėnams. Jie įlenda pro landą, kurios skersmuo 4,7 cm.
Kaip sutvarkyti medžio žaizdą po genėjimo?
Genint atsirandančios žaizdos – vartai įvairiausioms ligoms ir kenkėjams į šakas ir kamieną vidų. Jei niekaip jų nesutvarkysite, paliksite vaismedį likimo valiai.
Tepalu užtepti žaizdas būtina, kai yra šviežios. Augalas, vos tik nugenimas, pats stengiasi kuo greičiau apsisaugoti. Neužteptos žaizdos po kurio laiko, dalijantis brazdo ląstelėms, apauga kaliusu (atrodo tarsi apykaklė).
Svarbu šakas pjauti aštriais įrankiais, kad pjūviai būtų kuo lygesni, o kraštai nesuskeldėję. Didelė šaka pjaunama ne lygiagrečiai stiebui, bet jai statmena kryptimi, formuojant mažiausio ploto pjūvį.
Po genėjimo žaizdos užtepamos sodo tepalu, aliejiniais dažais, į kuriuos galima įmaišyti fungicidų.
Serbentų kenkėjas pastebimas žiemą
Vienas geriausiai žiemą ant serbentų pastebimų kenkėjų – serbentinė erkutė (Eriophyes ribis), tiksliau ne ji pati, o pažeisti pumpurai. Jos yra vos 0,15–0,3 mm ilgio, slepiasi pumpuruose. Viename pumpure gali būti keli tūkstančiai erkučių. Pumpurai nenormaliai suapvalėja, išsipučia, o pavasarį nudžiūva neišsprogę. Labiausiai pažeidžiami juodieji, rečiau raudonieji ir baltieji serbentai.
Pavasarį, sušilus orams, patelės deda kiaušinius, o lervos keliauja į šakučių viršūnes ir jaunus pumpurus. Iki rudens išsivysto kelios generacijos. Soduose šie kenkėjai plinta įvairiai: su užkrėstomis augalų dalimis ir sodinukais, vabzdžiais, pernešami vėjo ir lietaus vandens. Mažiau apninkami rečiau pasodinti krūmai. Nedideliuose soduose vasario ir kovo mėnesiais galima nurinkti pažeistus pavienius pumpurus, iškarpyti apniktas šakeles, aplieti krūmus karštu vandeniu su pelenais. Insekticidais patartina purkšti tik prieš žydėjimą.
Pixabay nuotr.
